Jungtinėse ‘They Hate Us For Our Freedom‘ Valstijose brinksta riebus skandalas. atskleista, kad vietinės tarnybos turėjo tiesioginį priėjimą prie Google, Facebook, Apple, Skype ir daugelio kitų firmų vartotojų duomenų — pokalbių, laiškų, chat’ų, paieškų ir t.t. Taip pat ir keletas kitų nemalonių dalykų, pavyzdžiui, tai, jog NSA gaudavo komunikacijų metaduomenis (pavyzdžiui, skambučių trukmę, identifikacinį kodą, lokaciją, adresatą) iš ryšio paslaugų tiekėjų.
Iš esmės, nieko naujo — daugybė žmonių Internete seniai operuoja vadovaudamiesi prielaida, kad jų veiksmai gali būti stebimi, ir elgdamiesi atitinkamai. Be to, panašūs dalykai yra nutekėję ir seniau ir jau seniai tapę Interneto folkloro dalimi.
Kas skiriasi šį kartą yra tai, kad sekimo programos tapo viešai, on the record, pripažintos tos šalies valdžios. Ir panašu, kad apie tai reikia kalbėti.
JAV diskusija pastarųjų dienų tema verčia susiimti už galvos, vien dėl naujakalbės tankio. Susijusios kompanijos, žinoma, puola neigti bet kokius savo sąryšius, išleisdamos keistai panašius ‘deniable denials’. Verta paminėti, kad a) jos teisiškai ir negalėtų pripažinti savo dalyvavimo b) techniškai yra ir kitų būdų susiurbti informacijai – tam nebūtinas tiesioginis priėjimas prie Google ar FB serverių, ar jų vadovų sutikimas. Galiausiai galbūt tai buvo pasiūlymai, kurių jos negalėjo atsisakyti.
Siurrealus elementas JAV taip pat yra dažnas diskusijos fokusavimasis ties tuo, ar yra sekami JAV piliečiai, ar ne (analogiškas nesenam klausimui — ar etiška dronais šaudyti į JAV piliečius be perspėjimo, ar nelabai). Tada visam likusiam pasauliui, kuris nekariauja su Amerika, reikia sugalvoti, ką jis mano apie visą šitą reikalą.
Tuo metu hakerių tautos žiniasklaida į pirmus puslapius iškiša abiturientų egzaminus, uspaskicho meilužės, pupytes ir astronautų šūdus. [eina 2013'ieji, ir iš tiesų sakau jums -- the media is fucked up].
Man įdomu, ar kas nors paklaus Lietuvos valdžios atstovų apie tai, ar bent advokatams/gydytojams/mokslininkams/politikams jie patartų nesinaudoti Gmail’u ir šifruotis laiškus? Ir jei taip, koks būtų atsakymas? Turbūt graudžiai juokingas. “<..> yra atsakingas už šitą sritį, bet nežinau, gal žmogus net kompiuteriu nemoka dirbti <..>“.
Sakyti ‘čia amerikonų problemos‘ yra labai naivu. Nuo tada, kai įstojome į NATO, JAV užsienio politika su visomis jos negerovėmis yra ir mūsų problema (pamenat tą nematomą CŽV kalėjimą?). Nuo tada, kai naudojiesi Gmail’u, Skype, Facebook’u, Tumblr, Youtube ir daug kitų paslaugų, praeitos savaitės naujienos liečia tave labai tiesiogiai.
Klausimas ‘kodėl visi taip susirūpinę dėl to Interneto?‘ yra vienas iš blogų klausimų. Anksčiau (devynioliktame amžiuje ar šeštame dešimtmetyje) privatumą saugojo ne teisiniai ar techniniai saugikliai, bet praktinis totalaus sekimo neįmanomumas. Dabar nebe, nes vis didesnę budraus gyvenimo ir interakcijų su žmonėmis dalį atliekame kompiuteriniuose tinkluose. Ir juose paliekame neįtikėtinai daug pėdsakų, kuriuos lengva rinkti, kopijuoti, saugoti ir analizuoti.
Kažkada turbūt jau priėjome ribą, kai žmonės tinkluose laiko pakankamai daug privačių duomenų. Kuomet galima gana tiksliai apibūdinti, rūšiuoti ir prognozuoti žmonių elgesį remiantis jų elgesiu ir tais duomenimis. Štai tada šūdas ir išsitaško į daug įvairių ventiliatorių.
Sakyti ‘aš niekam neįdomi, nieko blogo nedarau ir todėl neturiu ko slėpti‘ yra pats blogiausias iš blogų dalykų, kuriuos galima čia pasakyti. Dėl keleto priežasčių.
Niekada negali žinoti, kaip pasikeis valstybė ir pasaulis, kuriame gyveni. Valdžia vograuja apie tai, kad ‘įstatymams paklūstantys žmonės neturi ko bijoti‘, tačiau tai gali išvirsti į atvirkščia teiginį: ‘nenori priduoti savo DNR/pašto/kompiuterio slaptažodžio? Tai tu turbūt darai kažką nelegalaus!’.
Įstatymai keičiasi — kažkada gal vėl pasidarys nelegalu turėti senelį žydą ar auginti česnakus. Arba asocijuotis su kairiaisiais. Arba dešiniaisiais. Arba užsieniečiais. Įsivaizduokit McCarthy’io laikus su Feisbuku: visi lėktume iš darbo už tai, kad paspaudėme ‘like’ ties, tarkim, anarchija.lt straipsniu apie Emmą Goldman.
Feisbukas iš viso yra bet kokios informaciją apie žmones renkančios įstaigos svajonė. Jis turi neįkainojamą lobį: didelės žmonijos dalies (iš tiesų, absolučios daugumos žmonių daugumoje technologiškai pažengusių visuomenių) socialinių tinklų ir užsiėmimų tikrame gyvenime žemėlapį. O jo dalyviai noriai murkdosi tame tuščio turinio sraute ir sulig kiekviena įkrauta nuotrauka, kiekvienu komentaru, sulig kiekvienu lankomu renginiu įskundžia save ir savo draugus. Faina ir šilta, kaip prisimyžus į vonią, bet ilgainiui pradeda vėsti ir dvokti.
Teigti, kad ‘visa tai mūsų saugumui’, yra galvos kišimas į smėlį geriausiu atveju ir demagogija blogiausiu. Toje pačioje Amerikoje daug labiau tikėtina, kad tave nužudys policininkas, nei teroristas. Be to, masinis sekimas gal ir padės sugauti nusikaltėlį gatvėje, tačiau tikrai nepadės prieš nusikaltėlį valdžios kabinete. Veikiau priešingai.
Galų gale, galvoti, kad esi nesvarbus ir neįdomus — tai savęs nuvertinimas iki amebos lygio. Daugeliui žmonių nesinori būti nežinia kokiais tikslais renkamos statistikos dalimi. Lygiai taip pat jiems nesinori dalintis savo privačiu gyvenimu nei su ‘geromis’, nei su ‘blogomis’ galios struktūromis. Nes jis privatus ir asmeninis pagal apibrėžimą.
Čia kalbėjau išimtinai apie tik vieną valstybę ir tik vieną sekimo aspektą — tiksliau, tai, ką apie jį žinome. Dar yra milžiniškas privatus reklamos sektorius, finansinių transakcijų stebėjimas, metaduomenų saugojimas ES, ad nauseam, apie ką vėliau. Ką daryti — irgi. Internetas nebe tas, kuriame užaugome.
