avarinis įėjimas į gyvenimą

AVARINIS ĮĖJIMAS | CEZARIO PJŪVIS | 2013 m

“N” mėnesių marinavęsis tamsiuose įsčiuose Cezaris nusprendė ištrūkti iš kiauto. Laisvalaiku stebėdamas McGyve‘erį, iš paprastų,  po ranka pasitaikiusių gelžgalių, būsimas žmogus ( potencialiai šiukšlė, dulkė, smarvės skleidėjas, o gal šviesulys) sukonstravo pjūklą, kuriuo ėmė skintis kelią į pasaulį. „Žinoma“, – mįslyjo Cezaris prieš radikalių pokyčių startą, „pirmiausia pjūvis, o tada jau galėsiu džiaugtis realiu gyvenimu!“,- pastebi jis. O gyvenimas – kupinas matematinių galvosūkių ir viražinių nesusipratimų. Cezaris dvejoja ar tikėti kunigu ir atgailauti nusikaltus, tačiau to negali žinoti netgi devynis kartus pamatavęs: dešimtąjį kirpdamas gali vistiek suklĮsti, nes skaičiuose pasimesti nesunku… ir jeigu gyvenimas tau primena šachmatų žaidimą, o tu jautiesi tvirtas lyg šuoliuojantis žirgas, tavęs už kiekvieno kampo gali laukti šachas, nes:
1) tu viso labo tik atmata
2) norėsi sulįsti atgal iš kur atėjęs
3) negali patikėti kokį šūdą kątik skaitei.

Absurdas, moralinis skurdas, bardakas, serdos, numirėlio urna, tu esi durnas,- sklindantys žodžiai iš tyrojo kapinių darželio, kur triūsia klebonas.

Už visus optimizmo pliūpsnius dėkojame ir dar daugiau optimizmo skleidžiame: tHomu (su H), XI 20 kriū (nevalyvi paršai), tiems, kas prie scenos, po scena, už scenos, ir tiems, kas kartais užlipa ant jos su mumis, visiems kepėjams (už šakočius įrašų metu), spiritui (nes dezinfekuoja ir dega), didiesiems protams ( nes nepisa).

P.S.  1) Staliaus biologinis tėvas paklausęs tarė: “pagaliau jau išmokot grot…”

P.S.  2) Lietuvoje Cezario pjūviai sudaro 15-17 proc. visų gimdymų.