Šiek tiek apie Turkiją

[via Urtę ir pkmk]

Turbūt pirmas neteisingas dalykas, kurį žmonės galvoja apie įvykius Turkijoje, yra tai, kad vyksta priešprieša tarp religingų, konservatyvių žmonių ir prie interneto pasijungusio jaunimo. Iš dalies taip, bet viskas kur kas sudėtingiau, tarsi gabalo baklavos struktūra. Aišku, paprastai negalima apibūdinti nei vieno sujudimo arabiškuose kraštuose, bet Turkijoje teko šiek tiek pagyventi, todėl nebūtina pasitikėti masine žiniasklaida, o galima kažką prisiminti ir pačiai.

Turkija — tai tokia chimera, jau beveik šimtą metų besitąsanti tarp prievarta įskiepyto sekuliaraus ‘modernumo’ ir stiprių tradicijų iš laikų, kuomet religija buvo neatskiriama tiek viešo, tiek privataus gyvenimo dalis. Netgi sunku kalbėti apie Turkiją, kaip apie vienetą — yra graikiška, turistų nugulėta vakarinė pakrantė, yra arčiau arabiškų kraštų esantys pietryčiai, ir yra kurdai rytuose. Važiuojant į rytus, nusilupa turistinis peizažas ir galima pamatyti tai, ką užgožia per noriai save cenzūruojančią masinę žiniasklaidą transliuojama propaganda. Ir vėlgi, konfliktas su kurdais nėra paprastas ar vienareikšmiškas, kaip ir kiti įsišakniję to regiono konfliktai.

Ir dar yra Stambulas. Kuris yra milžiniškas ir taip pat visiškai nevienalytis: tarkim, Fatih rajone gali būti aprėkta už nepadorią aprangą, o netoliese dangoraižiai ir kostiumuoti klerkai, milžiniški, bet kaip pastatyti, žemės drebėjimo laukiantys darbo klasių priemiesčiai, lūšnynai, turistinis centras, gyvi žmonių centrai, Azijos pusė, Europos pusė, viskas viename.

Turkijos politinė situacija yra toks keistas atraktorius. Milžiniška, politiškai/finansiškai stipri armija pati sau prisiskyrė Turkijos respublikos įkūrėjo Atatiurko priesakų saugotojos rolę: neva, jie neleis šaliai pamesti demokratijos priesakų, neleis religijai ir kitiems prietarams išsikeroti valstybiniame lygmenyje. (Reikia pridurti, kad Atatiurkas Turkijoje yra garbinamas labiau, nei Jėzus Lenkijoje). Armija yra tam tikra šešėlinė valdžia, kuri jau keletą kartų nuėmė šalies vyriausybes.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo gražu — tautai atstovaujanti valdžia pakontroliuojama, kartais gauna per galvą, jei pradeda krypti į šoną, na, o sekuliarios valstybės principas irgi geriau, nei religinės. Tačiau kiekviena galia, kuri išlieka taip ilgai, labiausiai būna susirūpinusi savo pačios išlikimu. Turkijos kariuomenė yra milžiniška mašina, kuri disponuoja daugybe resursų, kuriai naudinga tęsti konfliktą su kurdais, ir kuri savo plėtrą užtikrina visai ne ‘demokratiškais’ būdais. Tarnyba armijoje vyrams ten yra privaloma, jei jos neatlieki — bus sunku įsidarbinti, vesti, išvykti iš šalies. Jei esi gėjus, turi tai įrodyti ir vėliau bijoti šantažo.

Tačiau, kiek girdėjau, paskutiniu metu nestabilus galios balansas tarp armijos ir valdžios (ta pati AKP partija su į Lukašenką panašiu batiuška Erdoganu joje sėdi jau kokius 10 metų) pradėjo krypti į valdžios pusę — čia visai įdomus straipsnis apie poslinkius Turkijos politikoje ir visuomenėje bei jos valdžia. Valdžia, savo ruožtu, pradėjo krypti į neokonservatyvumą su davatkiško religingumo prieskoniu: irgi bando panaikinti teisę pasirinkti abortą, vykdo milžiniškus, nelabai skaidrius viešųjų erdvių privatizavimo projektus bei statybas, neatsižvelgdami į poveikį aplinkai ir žmones, kurie ten gyvena. Ir dar praeitą savaitę uždraudė alkoholio pardavimą naktimis.

Jei reikėtų tiksliai nusakyti, kokios buvo dabar vykstančių protestų prielaidos, tai kone geriausiai nusakė Zeynep:
vyriausybė, kuri gana populiari ir palaiko ekonominį stabilumą, tačiau kuo toliau, tuo labiau nekreipia dėmesio į žmonių lūkesčius. Opozicija, kuri neorganizuota, nepopuliari ir neturi aiškių lyderių bei tikslų. Masinė žiniasklaida, kuri save cenzūruoja arba yra susijusi su valdžia, iš esmės rodo smarkiai propagandizuotą šūdą (o, Turkiška televizija! Jokios analizės ar konteksto; daug kraujo, verkiančių moterų, Atatiurkų ir vėliavų). Ir išsikeroję socialinės medijos tinklai.

Kadangi protestai prasidėjo nuo medžių išsaugojimo, dar noriu pridurti šį tą apie gamtosaugos situaciją Turkijoje — jos, bent jau smulkesniame lygmenyje, tiesiog nėra. Maišelius visi meta ant žemės, degina anglį taip, kad kiekviename mieste tvyro smogas. Netikiu, kad stambiu mastu yra kažkaip ypatingai geriau, nes šalis užsiėmusi ekonomikos auginimu.

Mane labiausiai nustebino ne jėgos struktūrų smurtas — tikrai nieko naujo, galų gale, šalies rytai po juo gyvena dešimtis metų. Labai nustebino miesto (ir kitų miestų) atsakas į jį — dar prieš keletą metų atrodė, kad Turkija yra tokia tingi, biurokratijos ir arbatos gėrimo užliūliuota pelkė, kur aktyvių veiksmų imasi tik pavieniai ir pavienės aktyvistai. O dabar daug visų — nuo Atatiurkistų iki grafikos dizainerių, feminisčių, studentų, futbolo fanų, profsajungų (kurios ten stiprios ir nenustekentos) bei močiučių.

Kas bus? Nežinau, košė. Ten paprastai klampi, absurdiška, dramatiška košė.

Tik moralas aiškus: neapsimoka nešti riaušių mentui picos, gėlių ar skaityti knygą. Taip pat kreivai komiška skaityti apie JAV pareiškimus apie taikų ‘protestą kaip demokratinės išraiškos dalį’ bei raginimus ištirti policijos smurto atvejus. Ten gi bankai, jėgos struktūros ir valdžia tampriai susipynę nepasitenkinimų užgniaužimo versle, o kalbant apie policiją — Lt. Pike į kalėjimą juk nesėdo, tik gavo pliūchą nuo interneto.

Keletą vietinių užrašų išvertė Urtė, taip pat siūlau užmesti akį į #occupygezi, žinoma.
Juk, kaip sako Erdoganas, socialiniai Interneto tinklai yra ‘didžiausia grėsmė visuomenei’.