Vilnius Hardcore

 

Viename iš sostinės  vaikų darželių jau daug metų repetuoja vietiniais grindcoro veteranais neretai tituluojami Per Kryžių Ir Kančią Tavo (P.K.I.K.T.). Kiek daugiau nei prieš savaitę apsilankiau jų urve su tikslu išpešti ką nors įdomaus. Apie praeitį ir dabartį, požiūrį (į muziką) bei nuotykius pasakojo Juozas ir Gabrys.
Siekdamas išlaikyti pokalbio autentiką ir organiką, nesistengiau koncentruoti informacijos, todėl gali pasirodyti sunku skaityti viską. Paryškintos eilutės yra mano klausimai, kurie gali padėti orientuotis, apie ką mes šnekam tam tikroje pokalbio dalyje.

<…>

Juozas: Su Gabriu susitūsinom mokykloj. Jis liko antrais metais ir į mano klasę papuolė. Apie tuos Exploitedus ir Clashus norėjau pasakyt, kad viskas nuvažiuoja brutaliau nuo rokelio ir pankrokelio, nes negana poto.

Britkus: O kelintoj klasėj Gabrį paliko?

Gabrys: Aš neatsimenu, bet tą įvykį atsimenu, kad pasilikau ir pagaliau pasidarė smagu toj mokykloj supistoj, Viršulų 45-oj. Buvau toks vienišas visai…O poto su Juozuku mes pajiechali normaliai. Viršuluose ir buvom dviese pankuojantys.

Juozas: O poto aš likau antrais metais ir jis nuvarė toliau su gopnikais, o aš su kitais gopnikais likau, ir man atrodo dar likau…

Gabrys: Viskas į savo vietas subyrėjo. Mes tada buvom tokie, tipo, su savo savimone. Mum buvo pochui visi centriniai pankai, visokie diedai, Antakalnio pankai… Buvo toks susiskirstymas… Puvo ta pankroko visuomenė. Visi tūsino centre, o mes tik pradėjom išlindinėt į centrą, ten prisigerinėt pradėjom, bet vis tiek dviese ieškojom, žiūrėjom. Prie senių nėjom, kol jie patys prie mūsų nepradėjo lįst…

Juozas: Mes iš pradžių iš vis ėjom į pieno barą, kai dar nebyčinom… Nežinau, vyno stipriojo gal…

Gabrys: Buvo buvo gi. Tėvas darydavo naminį vyną, labai gerą.

Juozas: …ar pienas užpiso ir tada su tėvu įpisom šito gėrimo?

Britkus: O Žalys iš kur?

Gabrys: Tada piliovkėj suradom tokių pripiezdalų kaip mes, nestandartinių visokių, kurie nenori nusipirkt Gariūnuose žalių arba raudonų džinsų, jų paraitot.

Juozas: Bet jis buvo su savo kažkokiais chebrantais trim…

Gabrys: Nu buvo, bet mes labiau jam patikom… Ir jis su mumis… Mes piliovkėj grodavom gitara, rėkdavom rusų pankroko dainas, kad užsikalt ant vyno. Porą metų taip tūsinom, labai patiko. Žalys puikiai prilipo.

Britkus: Na gerai, jau tryse chebroj, o iš kur kiti, kurie dabar jau nebegroja su jumis?

Juozas:  Irgi taip pat atėjo… kaip katinai.

Gabrys: Pas mus tokia chebrytė..

Juozas: Nu tai čiuju dabar irgi tas pats. Žinai, seniau sėdi, tipo, susitūsini. O va dar du nauji kažkokie… Seniau tai išvis visi žinojo kas iš kur, iš kokio rajono. Pankiezas,  iš kart [imituoja kadro garsą], nužiūri, aaa, nu va, nematyti, nauji kažkokie…Kur  pats dar naujas ir jau dar naujesnius iš karto griebi. Čia jau kietai! E, tai einam davay išgert!

Gabrys: O ta šviežia chebra tai gera būna, tokie tik užėję, visų šviežios galvos dar, kiekvienas su savo šyzom.

Britkus: Žodžiu tai stereotipiškai susirinkot į grupę, per byčkę?

Juozas: Tai paliubomu.

Gabrys: Tada mes tai vadinom pankroku, tais laikais, o ne byčke. Byčkė pasidarė, kai šešis metus tuo pačiu užsiiminėji. Tada jau pradedi suprast, kad čia jau byčkė… Ir kai susitikęs šnekiesi ir  žvengi iš to, kad tipo jūs galit įsivaizduot tokį variantą, kad mes susirenkam visi ir negeriam, o veikiam ką nors?

Britkus: Na bet tai kažkaip per jūsų tą pankroką galiausiai sugalvojot, kad reikia pradėt grot muziką?

Gabrys: Na tada dar buvo smagūs laikai, kada dar interneto nebuvo, tiksliau buvo, bet mes juo dar nemokėjom naudotis, vapše nesupratom, kas čia yra ir iš tikro nelabai buvo įdomu. Jaunystė buvo įdomiau. O tos muzikos niekur nusiurbt nebuvo  įmanoma, o jeigu norėjai gaut kažkokių įrašų, reikėjo ten su seniais, kurie turi, tūsint, atgert su jais porą savaičių, o tada gauni porą tape’ų.  Visgi ne pačių geriausių… Poto vykdavo tokie klasikiniai mainai: vienas turi vieną tape’ą, kitas kitokią kasetę. Ir vėlgi reikia sugert, pasimainyt. Tai va, muzončikas taip plito…

<…>

Juozas: Mus gan greitai užpiso ta akustinė balalaika…

Gabrys: Jo, užpiso gan greitai, paklausėm daugiau  įrašų… naujos pažintys…
Mes turėjom savo, tipo, kultūrinį centrą. Tai buvo Juozo sodas. Jis buvo apleistas visiškai ir paliktas mūsų valiai. Ten tokia chebra kaip aš, mūsų mergytės, Ryčka, Žalias…

Juozas: Tu atsimeni kokia ustanovkė pas mus buvo?  Gabrio tėvanas bandžą turėjo. O bandža, ten kaip solnikas, žinai…

Gabrys: Čia buvo Juozo pirmas būgnas.

Juozas: Stygas šnai į šoną, būgnelis-solnikas jau. Iš kažkur buvom nupyzdinę peleninę tokią didelę, Marlboro… tokią su grotelėm.

Gabrys: Aš žinau iš kur!!! Ten prie bokšto, kur galima nakvot būdavo.

Juozas: Pyzdiec, kur mes ten buvom įlindę, dabar taip neįlįstum.

Gabrys: Ten buvo točkė, kur niekas negyvena centre. Žinai, kartais po centrinės byčkos reikėdavo kažkur, tai radom tiesiai priešais bokštą … Ateini į laiptinę, pasikeli laiptukais ir smingi…

Juozas: Tai va, ta peleninė… Tas groteles taip pakeli biški šonu ir tokį klrh klrh klrh daro… chujnia J… tu klrh, tu klrh, tu klrh ir vsio, zajabys… Gabrys akustinę paimė, mikrafą…

Gabrys: Aš paimiau, karoče, išdergiau Juozo tėvo magnetofoną, suplėšiau kalašus, kad gautųsi fūzinis efektas, įmečiau į akustyčką mikrafą…

Juozas: tu klrh, tu klrh, tu klrh, Gabrys – pfthrthpftfphr . Va – pirma ustanovkė.

Gabrys: Kultūriniam centre labai daug vemta buvo, pripilstyta gėrimų, supūsta žolytės, pripilstyta kraujo…

Britkus: Tai kryžių pradžia galima vadinti bandžos  ir akustyčkės duetą?

Gabrys: Ir taip ir ne.

Juozas: Tada mes vadinomės visai kitaip…

Gabrys: Buvo Įtampa, buvo Džiaukis sunkiau, Vpizducore…

<…>

Gabrys: Kažkada įvyko lūžis: iš pankroko keliavom į hardcorą, nes įrašai pradėjo ristis iš visokių dėdžių: Mažiuko, Radžos.Pildėsi kolekcijos… Įkandom crust‘ą, susižavėjom žiauriai…

Britkus: Kelintais čia metais?

Gabrys: Jaučiu, kokiais ’98, o gal ‘99. ‘96 tai pankūcha visiška…

Britkus: O kada prasidėjo kryžiai? Su fūzinėm gitarom, tikrais būgnais, vokalais?

Gabrys: Čia irgi smagi istorija. Gal ir nebūtų niekas ir įvykę, bet likimas pasielgė šitaip, kad prieš varydami į sodą susitikom prie žopos [Zapos]. Aš turėjau kliūšką, įvyniotą į kažkokią maršką. Ėjo Mindiakas iš Dr.green. Ir tipo: zdarof, o, tai jūs grojat? . Nu mes jau savo rėkavom. Jis sako: o zjbs… Daugmaž turėjo numanyt, ką mes grojam, iš to, kaip mes atrodėm. Taip jis mus supaišė su baltarusais Contra la Contra pagroti. Tada ir įvyko crust grupės Per Kryžių Ir Kančią Tavo debiutas.

Juozas: Viską davė jie tenais, greenai. Net lėkštes. Nes iki tol grodavau per visokias kėdes, plastikus iš izoliacijos.

Gabrys: Mes tada dar neturėjom aparačiaus.

Juozas: Ir mes tada staigiai surezgėm tą programą, nežinau… Buvo dafiga visokių zagatovkių, jam’ų, kur šėlom patys sau… Iš tų viską sulipdėm pirmam koncertui.

[Gabrys išėjo  pašnekėti telefonu]

Britkus: Gali papasakot apie pirmąją kryžių sudėtį?

Juozas: Dabar bandau prisimint… O kaip Arma… O kodėl… Bandau viską sudėliot… Žinai, viskas taip išsiblaškę laike… Neatsimenu, n i f i g a…

Britkus: Nu gerai, grįš Gabrys, gal prisimins… O buvo grupė, iš kurios sėmėtės įkvėpimo, tyliai pyzdinot stavkes?

Juozas: Nee. Visąlaik stengėmės, jeigu kažkas panašaus į kažką, iš karto banint tą gabalą, nes iš kart erzina… Gal dėl to koverių nėra pas mus. Nu vienas tik. Iš karto kažkoks erzulys kyla… O įtakos tai dafiga. Ne tai kad vogta, bet kas zajbys stimuliuoja.

[grįžo Gabrys]

Britkus: Kol kalbėjai telefonu, Juozas niekaip negalėjo prisimint kaip ten pas jus su pirmaisiais vokalistais buvo. Iš kur ten Arma atsirado?

Gabrys: Armos ciolka buvo Per Kryžių Ir Kančią Tavo. Arma atvažiavo kaip toks aktyvus, neatitinkantis Jonavos standartų bičas. Jisai kažkaip bandė migruot į Vilnių, pas mane kažkiek gyveno, poto ilgai pas Ryčką. Jis buvo toks visiškai idėjinis… crustas, grindas… Vat per jį pradėjo į mūsų ausis plūsti grindas. Čia jis padla mum pakišo šitą. Kadangi jis jau tada vedė distro visokius, zinų krūvas turėjo, todėl buvo labai malonu su juo draugaut.Taip mes ir susibūrėm. Jis pataikė geru momentu.

Britkus: Gerai, o debiutas greenuose?  Koks tada buvo sastatas?

Gabrys: Ryčka ir Arma buvo vokalistai. Žalys, Juozas ir Gabrys. Toks pirmas buvo mūsų kolektyvas.

Britkus: O kaip viskas toliau rutuliojosi?

Gabrys: Taip ir rutuliojosi: chebrai patiko, aišku, susirinko daug draugų… Ai, iš viso, kad pamatyt tą vaizdą, smagu būtų suprast, kokia situacija buvo tuo metu. Situacija buvo tokia, kad pankų buvo, bet …jau prasidėjo migracija žiauri, o Europoj seniai jau sprogo crustas kaip reiškinys ir jau spėjo kitas atšakas duot, o pas mus Lietuvoj vapše nieko nebuvo palietęs. Mes žiauriai sėdėjom ant crusto. Dar nesuvalgėm viso crust’o, o jau važiavom į grindą. Žodžiu, galvoj buvo toks kratinys visko. O mes vienintelė tokio pobūdžio chebra skaitėmės… Visus Lietuvos crusterius žinojom, nes juos visus buvo galima ant vienos rankos pirštų paskaičiuot. Dėl to mes norėjom visa tai sumesti ir visa tai išlieti. Be to, aišku, mes niekada nesistengėm išmokti groti muzikos instrumentais arba bent suprasti, kaip jais normaliai elgtis, niekad nebuvo tokio tikslo…

Britkus: Tai tikslas buvo koks?

Gabrys: Tikslas – zajbys ekspresija.

Juozas: Savęs patenkinimas.

Gabrys: Jo, kad zajbys tau būtų. Su minimum pastangų, iki šiol su trim akordais, bandai ten kažkokią energetiką perteikt. Žodžiu, grojimas labiau ne instrumentais, bet tokiu tipo… nervais.

 

Britkus: Ką tu sakytum, kad jus grojat? Ar jūsų raidą būtų galima sutalpint po grindu? Iš tiesų, pats klausiu ir pats netikiu, nes jūsų gabalas Vaclovas mėsa man skamba kaip visiškas trash’iukas.

Gabrys: Tai va, tada buvo visko kratinys, kadangi nebuvo nei vienos grupės tokios ir klausytojų nebuvo to reikalo, tai mes bandėm visą tai sumesti. Tiesiog, ką klausėm, tas ir atsispindėjo. Poto viskas vis labiau asmeniškėjo. Šiai dienai, tikslaiu pastaruosius metus, vyksta visiškas perversmas.  Manyčiau, kad grindcoro mes niekad negrojom ir net tas žodis man nelabai patinka. Niekada mes to tradicinio grindcoro daug ir neklausėm.

Juozas: Nu nesakyk, buvo toks periodas, bet greit užpiso tie visi čekų grindiorai…

Gabrys: Didelė influencija mums buvo čekų festivalis Obscene extreme, kuris tada dar nebuvo šūdinas. Mes ten 2002 ar 2001 pirmą kartą apsilankėm, apakom… Lietuvių ten nebuvo.

Juozas: Apakom, tada biški patūsinom ir tada užpiso…

Gabrys: Nuo to laiko supratom, kad čia viskas apie tą patį… (Juozui) Jo, priimu pataisą.

Juozas: Aš tai norėčiau būt grindkorščikas, bet, nežinau, nesigauna J
Jeigu neišsipisinėjant, tai pas mus čia kažkoks sunkusis rokas: gitaros, fūzai, kaip sako dėdės. Ką ten jau grindcoras… Faršas grindcoras, kur trtrtrtrtrtrtrtrt ir važiuojam. Pas mus tai nėra, kad pastoviai frrfrrfrfrfrfr.

Gabrys: Man svarbu, kad gitara darytų dži dži dži dži. Nors, tiesą sakant, iki šiol dar nesuprantu, kaip jie tai daro J Man atrodo, kad kompais.
Būna grupės, kur ima gairę ir išvysto kažką naujo, kažką savo ta kryptimi. Poto ta kryptis su ta grupe irgi vystosi ir plaukia tolyn. Pas mus tokia labiau negyviena, niekad nebuvo kažkokio noro kažką išvystyt.

Britkus: Bet kaip jūs apibūdintumėt žmonėms savo muziką, kad greičiau atsipistų?

Juozas: Užpisa tie pavadinimai…

Gabrys: Ką mes grojam dabar? Mes grojam post grind. Ne todėl, kad mes naudojam krūvas pedalų ir sudedam daug meno (nors jo ir sudedam daug), bet dėl to, kad visa tai vyksta po grindo. Grindo nebėra, jisai numirė seniausiai, niekam neįdomu ir nieko nevyksta. Dabar vyksta toks išsivadavimas iš egoizmo, toks moto būtų, jeigu šnekėti apie lyriką, apie mintis, apie ką tu galvoji, kai tai darai. Pas mus vėlgi labai asmeniškai pas kiekvieną, nėra jokio idealizmo vientiso, kryptingo. O varomoji jėga yra kažkokia transformatyvi – iš to viso šūdo, apie kurį visą laiką varėm, kaip iš jo įnert į ką nors kitą…

Britkus: Gerai, o grįžkim prie jūsų vokalistų. Kur jūs juos išbarstėt?

Juozas: Kristė į Čekiją migravo, vedė bachuriecą, Mareką tokį.

Gabrys: Pas mus visąlaik mafija buvo, chebra. Kryžiai – tai chebra. Būna grupės kur chebra, būna grupės, kur muzikantai. Arma, pavyzdžiui, žiaurus individualistas, nunėrė į savo reikalus ir liko Ryčka vienas, tačiau neilgam, nes turėjom achujieną padruškę Kristę, kuri prie žostkos muzikos buvo ir neilgai besilaužydama pradėjo rėkaut. Iš to pavyko labai smagūs dalykai. Poto, kai Ryčka nunėrė į religinius vandenis, Kristė liko viena, bet vėlgi jai buvo gan nuobodu, o mūsų klanai jau seniai susiliejo su Disforijos (antroji Armos grupė)… Visiški broliai mūsų, korešai… Tie klanai susiliejo ir jau net nebuvo galima atsekt, kur ten jų klanas, kur mūsų, ir tada Jurgį mes ten greitai… jooo.. Jis kiaulię tokią gerą moka pakriokt. Tai, ko gero, ilgiausiai išbuvęs sąstatas. [Juozui] Man atrodo, tu ten jį prikalbinai ?

Juozas: Tai aš juos visus prikalbinau. Armą prikalbinau, tada metalKristę, o poto dar ir Jurgį, kad Kristei būtų smagiau. Ir mum smagiau, žinai, kai chebra ta pati… Pochui, jeigu nemoki grot arba dainuot – pas mus išmoksi. Pas mus chebroj tai no problem. Jokių zaparų – ateik, po biški, po biški ir viskas zajbys bus.

Gabrys: Toliau viskas vyko taip, kad kiekvienas savo keliais… Kadangi mes visi tokie prie tūso, prie bonkės, todėl kartais tenka minti tolimais keliais, į užsienius. Tai Jurgis išvažiavo, tada aš išvariau po skvotus trankytis Barselonoj, Londone. Aš grįžau, tada Kristė rado bachūrą Čekijoj bestudijuodama. Toks zajbys, iš smagios trash grind chebrytės. Su jais irgi labai gražiai draugaujam.

Juozas: Irgi mafijozai… Tokie visaėdžiai irgi J

Britkus:  O tai kaip dabar jūsų klanas? Juk daug kas išvažiavo…

Gabrys: Jisai liko, tik gretos suretėjo. Kristė pas mus atvaro visą laiką arba mes pas ją nuvažiuojam. Va, neseniai važiavom į Doom koncertą ir jos vestuves, tą pačią dieną. Achujieną time’ą paturėjom Prahoj.

Britkus: O dabar varot be vokalo, nes neturit ką paimt?

Gabrys: Mes varom su vokalu, prašyčiau neįžeidinėt. Aš labai achujienai dainuoju. J Iš tikro tai nereikia man mano vokalo, man reikia kažkokios masės, kuri eitų vietoj vokalo per priekį.

Britkus: Gal nekorektiškai paklausiau… Turėjau omeny, ar nereikia jum frontmeno?

Gabrys: Dabar nėra frontmenų ir labai mes džiaugiamės tuo, nes tai vėlgi atspindi visą konceptą. Laikams keičiantis jau tokios pozos visiškai išdilo ir jau net nebeįdomu kažkokie maivymaisi, tos nukirstos galvos…

Juozas: Viskas natūraliai, kaip yra. Vėlgi ne problema, kaip prieš tai šnekėjau,- nemoki grot, pochui. Gabrys niekad prie tokio [mikrofono] … never ever….

Britkus: Ai ir zajbys tryse.

Gabrys: Smagu, bet tai vėlgi atspindi, kad viskas keičiasi. Tai truks neilgai. Vat galiu paspoilint, tuoj tuoj Jurgis prisijungs. Bet kadangi būtų banalu, jeigu jis grįžtų prie vokalo darbo, tai man atrodo čiups visiškai naują sau instrumentą ir čia bus labai geras prikolas.

Britkus: Dar grįžkim prie tavo vokalo…

Gabrys: Vokalas turi būt, bet jis nebeturi tos dainuojamosios poezijos prasmės. Dainuot 123 nukirstas bibys [nusibodo]…

Juozas: Bet man patiko visai…

Gabrys: Patiko, buvo vietoj ir laiku, bet dabar tai kažkaip… Dar labai daug kam patinka… Ateina į koncus berėkaudami sloganus tuos senus ir vėl laukia kažkokio to juoko šou.

Juozas: Vaclovo mėsos… Bet Vaclovą mėsą reiks special tau padaryt. Aš jau taikausi seniai, bet chebra banina J

Gabrys: Smagiausias dalykas, kuris ištiko po ilgo tarpo, po atsikurimo, tai buvo koncertas XI 20, į kurį atėjo chebra, jaunimas tik girdėję kažką apie tokią grupę, kad čia tokia yra, kaip poto paaiškėjo. Jie kažko tikėjosi… Žiūri į jų rožas po trečio gabalo, o jie tokie: kas čia vyksta?… Viskas vėl grįžo į tą patį pradinį tašką, nuo kurio pradėjom. Vėl nesusipratimas, niekas nepagauna, ką mes čia norim tuo pasakyt, ir čia buvo  jėė!

Juozas: Kaip tada su tais Contra la Contra… kas čia dabar?

Gabrys: Aš net užsiparinau biški, bet chebra greit atpūtė. Sako: žiūrėk, vėl tas pats bajeris kartojasi. O kas čia buvo? O kur čia vokalistė? O jie neturėjo šitaip pavaryt? Kai iš tavęs tikėtasi, nes tu veteranas tipo, čia buvo irgi… plakate pamatėm tokią etiketę…

Britkus: O kaip jūs reagavot į tokį vertinimą?

Gabrys: turbūt su juoko gaidele. Prikolas, aišku.

<…>

Britkus: Papasakokit kokių gerų nutikimų iš grupės istorijos, kurių turėjo prisikaupt per šitiek laiko. Kokie geriausi koncai? Nuotykiai?

Juozas: Tai kad matai, nelimpa mums… Mes tokiam visiškam urve. Nėr ką pasakot.

Gabrys: Jis norėjo pasakyt, kad niekad nieko neįvyko per jokį koncą, visą laiką buvo šūdas, nėra ko pasakot, visiškai neįdomu.

Britkus: Netikiu…

Gabrys: Iš manęs anekdotas tai gal geras būtų, kad kai Dresdene grojom crusto festivaly, aš tik tai Lenkijoj atsičiūchinau vapše ir tik tada supratau, kad kliūšką palikau ten. Ir teko poto labai ilgai ieškot, emailais atakuot tą chebrą, jie nenorėjo su manim šnekėt, nes lietuviai ten žiauriai prisišiko: atvarė chebra mūsų pasiklausyt iš kitų galų, iš ispanijų, jie ten prisigėrė ir bjauriai pasirodė, lietuviškai J Dėl to su mum šnekėt nelabai norėjo… Galop man reikėjo viską verst į vokiečių kalbą, visus savo prašymus…

Britkus: O koks festas tai buvo?

Juozas: Paranoia

Gabrys: Achujienai šiaip Dresdene susitvarkę jie ten… Crusto festivalis, crusteriai ten važiuoja su savo mašinom, kuriose achujiena aparatūra: atidaro galą, boso duoda, groja crustas  – gražus, skandinaviškas… Patys gražūs: tokie juodi, su našyvkėm, švarūs, pinigų turi… O aplinkui, ten skvotų kompleksas, kažkur šokiai vyksta… Mes ilgai su crusteriais tais netūsinom, atgrojom ir nuvarėm į reivą ieškot narkotikų ir nuotykių.

Juozas: Bet tai gitarą palikt, tai čia joo…

Gabrys: Juozai, su kuom tu, su Jurgiu?.. Nuvarė gaidžio ieškot. Įlindo į kažkokią diskoteką, juodukų tūsą…

Juozas: Poto pasirodo visi ieškojo gaidžio ir kaliosų…

Gabrys: … kur vien juodi.  Įsivaizduok: kažkoks afro beatas kala, aplinkui vien juodi…

Juozas: Buvo baltų moterų, tokių pagyvenusių vokietkų. Tokių, kur džinsai iki bambos ir su juodukais lėtą beatą kala.

Gabrys: Sėdi throne vienas baronas juodas, o jie ten klausia – narkotikų, narkotikų?? Juodukai: gerai tuoj paklausim… Nubėgo ten pas tą baroną, pas karalių, klausia: žiūrėk, va šitie ten nori… Jis ten įvertino juos kažkaip… Ką jis ten pasakė?

Juozas: Sakė: ateikit už kažkiek minučių. Ateinam, o ten jau durys užrakintos. J

Gabrys: Šiaip visos išvykos visąlaik zajbys, pats gi žinai… Mes labai mėgėjai to buvom,  nes iš tikro mes nachui niekam nereikalingi. Sunku plėst, platint tą muziką, kuri nėra profesionali. Tokia tik per chebras ir eina: kam žiauriai gerai įkrenta į širdį, žinai, pataikai: o blet, kaip taip galima, jie net nesistengia čia pavaryt, žiūrėk jie daro šitaip ir taip… Tai vienas dalykas. Kitas dalykas – mes niekad nesirišom prie jokio label‘o ir labai nemėgom kažkokios narystės. Mes netgi hardcore.lt prašėm, kad nedėtų mūsų tarp grupių, nors mes visiškai greenklubiniai nuo pat pradžių… Verbyla labai užsipisdavo su keiksmais bandydamas mus išvaryt, girtus ar apsipūtusius, paskutinius lankytojus.

<…>

Gabrys: Mes savo funkciją irgi atlikom, kadangi su mumis susiliejo dar kiti klanai. Tie, pavyzdžiui, Lietuvos metalistai… Jie serga baisia liga: iš savo mentaliteto, odinės striukės ir heavy metal gesto iškelto į viršų, galvos kratymo, jie dar ilgai neišlips.

Juozas: Sraigės… Sraigės galvos kratymo.

Gabrys: Tarp jų, aišku, yra ir achujienų žmonių, kurie jau seniai žiūrėjo toliau: gerai pažvengdavo, sveikos mizantropijos turėjo ir optimizmo. O mes buvom tokie pankai, kurie realiai reiškėsi muzikaliai per metalą, todėl kažkaip susipažinom ir subūrėm nemažai žmonių

<…>

Britkus: Buvom pradėję šnekėt apie išvykas. Jūsų čiuju niekas nekalbino po paskutinio turo į Rusiją. Kaip ten buvo?

Gabrys: Buvo zjbs. Rusija – achujienas tūsas. Mūsų visos išvykos yra tokios crazy, nes niekad neįsivaizdavom, kaip galima grot kas dieną vis naujam klube. Mes ten pagrodavom porąkart per savaitę, žiauriai užsipisom ir šiaip… per tas byčkes tai ten sunku kažkur išlįst, ant scenos normaliai sugrot. Visąlaik taip varom, labiau pasitūsint ir susipažint… Nu ten ir įvyko nemažai pažinčių… Geras tūsas, labai gerose vietose padarė koncus, visiškas pogrindžių pogrindis… atvarai į kažkokį šūdkaimį, kur vienas gastronomas, gastronome dešra pamėlusi, kur jau matosi, kad jos ne valgyt negalima, o ją jau izoliuot reikia, kad neskleistų radiacijos… Ir ten mum daro koncą, kur ateina visi neformalai, kad ir kas ten bebūtų, į tą konciuką… Jie padarė remontą special  tam, kad tu ten pagrotum, nudažė sienas šviežiai, duris įstatė į kažkokią skylę, visiškai supuvusią, o ten vyksta tūsas…
Kronštate grojom, kur man, kaip romantizuojančiam anarchistui, buvo labai geras keksiukas gyvenimo istorijoj. Žymiajam Kronštate, kažkokioj kolonijoj apleistoj, ten kažkokiam kariniam objekte. Elektra buvo vagiama iš statybinės įmonės, nes stroikė kažkur netoliese vyko. Jie tai užraukė, suprato, nukirto laidus. Chebra išsitraukė peilius ir nuėjo jų pjaut, kad įjungtų atgal. Nežinau kaip jie išsiaiškino, bet galop buvo daug tų stroibanų, vos nekilo riaušės. Visas honoraras, kurį surinko grupėms iš atvykėlių į festivalį, buvo atiduotas stroibanam už elektrą.

<….>

Juozas: Mes vieną kartą žinai ką buvom pavarę? Koncertą tipo užbaninom, nuvažiavom ir atsisakėm grot. Alytuj…

Britkus: O kodėl?

Gabrys: Nes nesulaukėm blet… Jie ten dalinosi tas eiles… Sako:  jeigu jūs norit pagrot, tai jūs davai tada pirmi… poto jau gale, sudeliojo ten kažkaip…

Juozas: Prieš tai ten buvo Radžio koncertas. Poto tie, anie, treti… Vietinė grupė gal valandą su puse kai užšutino… Buvom mes likę ir … kas ten? Lenkai ar brazilai ?

Gabrys: Aa, ten buvo Ictus, achujieni crusteriai… neužilgo ar prieš tai, kai mirė jų vienas.
Nuolat užpisdavo, mane asmeniškai, kad mes kadangi labiau ne garsinė tema, bet…daug kas mėgdavo mus pažiūrėt, ką mes ten darom. Ir dėl to mus visąlaik kišdavo į galą, nes dažnai būdavo taip, kad jeigu mes pagrojam pirmi, daug kas išeina, kas buvo atėję dėl šou. O mes kadangi tokie prie butelio labiau, retai kada dagyvenam iki to galo.

<…>

Britkus: Man gana romantiškai atrodo, kad grojat sunkią muziką vaikų darželio rusy…

Gabrys: Norėtųsi labai čia pablotavot, bet deja, mes čia atvykom irgi labai blatnai. Ši vieta istoriškai labai sena, čia grojo grupė Spellbound, kurioje Daliakas buvo būgnininkas, poto grojo grupė Bramborak, kurioje vėlgi Daliakas būgnininkas. Jis gerai sutarė su darželio valdžia. Kai grupė Bramborak tapo grupe Bora ir lygis jų pakilo, jie persikėlė į tą patį darželį, į sausesnes patalpas, o pūti pasiūlė mums. Mums labai patiko, kad čia galima pūti ir labai ilgai, mes iki šiol čia pūnam.

Britkus: Nu gerai, o tai patys neromantizuojat to, kad post grindcore grupė repetuoja vaikų darželyje, šalia nekaltų sielų?

Gabrys: Jo, čia žiauriai gerai. Mes maitinamės jų energetika. Siurbiam, vampyrinam…

Juozas: Mes guliai.

Gabrys: Jei nepastebėjai, mes nesenstam, mes lygiai taip pat atrodom, kaip pradėję svo muzikinę karjerą. Čia tų vaikų dėka, nekaltų. Jiem tai ligos prasideda, daug girdėjom visokių. Dažnai miršta jie čia, šito darželio vaikai, kas labai reta vaikų darželiuose, bet šitam miršta… Dar kaip nors įdomiai miršta, pavyzdžiui, nusipjauna galvą. J

Britkus: Gal dar ko nors jaučiatės nepasakę?

Gabrys:  Mes grosim toliau ir labai zajbys. Baldelinam patys nuo to, ką darom. Vis labiau ir labiau. Gal buvo kažkokių duobių, bet dabar supratom, kad vapše nėra ko parintis, labai džiaugiamės tuo, ką darom. Taip kad ateikit į koncertus, mes vis sugalvosim ką nors įdomaus, paįvairinimą kokį, paprikolint galėsim. Hardcore.lt saitui mega linkėjimai, stalinis saitas pas mane, aš įjungiu kompą, iš kart pasileidžiu firefox ir iš karto hardcorkė iššoka. Tad labai džiugu, kad pagaliau mes ten būsim atspausdinti, didžiulė garbė iš tikro.