Vilnius Hardcore

Vakar grįžau po beveik šešių savaičių, praleistų nuotykių kupiname užsienyje. Pamaniau, kad jau turiu pakankamai naudingos patirties, kuria galiu pasidalyti su žmonėmis, kurie galbūt tik svajoja vieną dieną ištranzuoti į užsienį, o gal tai darė, tačiau užsikniso labiau, negu norėjosi. Miegojimas gatvėje ar parke, ilgos valandos praleistos prie greitkelio, kai ima atrodyti, kad iš čia niekada neišvažiuosi, prekybcentrio pusfabrikačių dieta, zuikiavimas visuomeniniame transporte – dalykai, kurie nutinka nuolat, keliaujant romantišku Keruako stiliumi. Tačiau, matyt, tai yra dalis žavesio, kaifo, kurį patiria visi low-budget, self-made driskiai keiautojai. Man tai irgi nėra svetima, tačiau nepaisant nepakartojamos patirties, lošti žmonių gerumu, tikint šviesa tunelio gale, – žiauriai vargina. Trumpiau tariant, noriu pažerti saują patarimų, kurie galėtų padėti self-made keliautojams, bastantis Europoje autostopu, po DIY punk scenos židinius. Dauguma dalykų gana savaime suprantami, tačiau tai dar nereiškia, kad apie juos jau pagalvojai. Taigi:

Jeigu nusprendei tranzuoti, susipažink su žemėlapiu,

o dar geriau įsigyk Europos kelių atlasą. Visada malonu žinoti, kur esi užstrigęs. Dažnai žvilgsnis į žemėlapį gali paspartinti sprendimus: galbūt už posūkio yra geresnė vieta sustoti mašinoms, o gal esi kelyje, kuris veda nevisai ten, kur tau reikia. Taip pat labai faina žinoti, kaip nusigauti iki greitkelio iš visų miestų, kurie yra pakeliui tavojo tikslo, jeigu per žioplumą atsidurtum viename iš jų. Hitchwiki gali rasti instrukcijas kaip pasprukti iš daugumos pasaulio miestų, į visas keturias puses. Taip pat stenkis įvertinti savo galimybes, nes kartais tiesiog pigiau (taip, $ prasme) įsėsti į traukinį ar autobusą arba paieškoti mašinos per carpooling’ą/ mitfahren’ą. Ypač tranzuojant didelius atstumus iš A į B, laikantis aiškaus tikslo… Netranzuok, jeigu skubi, esi nekantrus, silpnos valios, nemoki pabūti su savimi. Bendrai sakyčiau, kad keliavimą autostopu reiktų vadinti ne ‘keliavimo būdu’, o ‘gyvenimo filosofija’ arba ‘meditacija’.

Pasidaryk Europos Sąjungos Draudimo Kortelę

Aišku, jeigu esi apdraustas valstybės. Tai reiškia – mokaisi, legaliai dirbi arba moki PSD. Labai rekomenduoju ne tik dėl to, kad tai nieko nekainuoja, bet ir dėl to, kad patyriau, kaip tai veikia. Man teko kreiptis į gydytoją dėl ūmaus danties skausmo. Pagelbėjo, daug neklausinėjo, mokėti nereikėjo. Kitu atveju – nors namo teleportuokis.

Imk tik būtiniausius daiktus,

kitaip pakeliui imsi išmetinėti balastą. Jeigu važiuoji ilgam, vistiek nepasiimsi tiek kojinių ir maikių, kiek reikėtų, todėl imk tik kelioms dienoms į priekį. Poto galėsi išsiskalbti. Šią vasarą man neprireikė kelnių, striukės nuo lietaus, megztinio… Taip pat galėjau apsieiti ir be antrų batų, dar kelių maikių, didelio rankšluosčio bei kelioninių stopkių.

Pamiršk, ką sakė mama,

nes kalbėtis su keistais nepažįstamaisiais yra būtina, jeigu nori ką nors suprasti apie vietinius papročius bei gyvenimo būdą. Mieste, kur nieko nežinai,  gatvėje užkalbinti driskiai, neformalai, pankai, o gal šiaip bičiukai ar panos, gali tapti tavo gerais draugais, kurie priims arba bent jau patars, kur pasidėti nakčiai, kur nueiti, ką pažiūrėti. Žinoma, jeigu nusprendei neklausyti mamos, nepamiršk, kad turi savo galvą, kuri turėtų gerai funkcionuoti. Na nenoriu plėtoti negatyvaus scenarijaus (gerų žmonių procentaliai vis dar daugiau, negu blogų. Sakė opit.), bet jeigu siūlo baltų miltelių, geriau neimk. Tačiau mano galva nevertėtų atsisakyti išgerti, kai siūlo, nes taip žmonės reiškia bičiuliškumą. Jeigu esi išauklėtas bijoti ligų, plintančių per seiles, tai nusiramink – ŽIV  taip neplinta, o visa kita priklauso nuo tavo imuniteto :)

Dar prieš tai, kai nusprendei nedaryti, kaip mokė mama, nepatingėk paskaityti interneto.

Puikūs raktažodžiai yra [miesto pavadinimas] squat/ infoshop/ wagenburg. Daugumoje vakarų Europos didmiesčių yra tokių vietų, skvotų ir bendruomenių gyvenančių ant ratų, kurios yra atviros tokiems bastūnams kaip tu ir aš. Tad užsirašyk adresus, o dar geriau pasižymėk miesto žemėlapyje, kur tiksliai tai yra, pasidomėk iš anksto kuriomis dienomis ten gali užsukti į meet’ą ar atvirą vakarėlį, nes taip papulti vidun yra lengviau. Beje, kol visos tokios vietos yra DIY punk/ self-organised/ anarcho, svarbu imtis iniciatyvos darant dalykus, nes tiesiog ‘imti’ – neveikia, reikia duoti. Lyrinis nukrypimas: visa DIY scena pastatyta ant šios kortos, tačiau čia, namie, esame tai primiršę, bet apie tai gal kitą kartą ;). Tai va, jeigu nežinai kaip/ką, arba nemoki, o gal tiesiog dar nerandi sau vietos – tiesiog išplauk indus. Tarp kitko, mūsų beloved XI 20 tai irgi galėtų veikti ;) Taip pat yra toks auksinių taisyklių rinkinukas, kuris veikia visur – nebūk debilas, neužpisk, suprask, kad net ir tada, kai jautiesi kaip namie, vistiek esi svečias, kuris išnyks kaip dūmas, todėl reikia gerbti namų taisykles bei ten gyvenančius žmones. Pats patyriau neblogą kuriozą Vienoje, kai sužinojau, kad užrašai tualetuose ‘sit down to piss‘ nebuvo bajeris. Tokį arba panašų užrašą gali pamatyti bene kiekvienam privačiam Vienos tūlike. Taip, berniukai ten klusniai sėdasi ir sisioja, nes praktiška. Na ir šiaip geriau patylėk ir paklausyk, ką šneka žmonės, kad suprastum apie ką jie čia.

Ir dar šis tas apie mitybą – vakarų Europa išmeta labai daug maisto. Pradedant kavinėmis, baigiant prekybcentriais. Tad verta patikrinti specialius maisto atliekų konteinerius, esančius už parduotuvių, kartais už užrakintų durų. Tokiu atveju neišsiversi be vietinių driskių, kurie dažniausiai turi vadinamą pašto visraktį, kuris rakina tokias duris (bent jau Austrijoj sistema veikia taip). Grobis ten įvairus, tačiau beveik visada toks gausus, kad gali atsirinkti ką nori imti, o ko ne. Tiesa, karščiausią vasarą ten nelabai malonu, nes sutrėkštos braškės labai greitai pradeda rūgti, o dvokia taip, kad net akis graužia, tačiau atsirinkęs ir išplovęs produktus turi visko, ko reikia pasigaminti sotiems pietums.

Šiam kartui tiek ;)