Kodėl sekmadieniais verta eiti į koncertus

Vasario dvidešimt trečia diena, sekmadienis. Vakaras. Supuvusi skylė. Smagiai čiauškantys svečiai iš Italijos krauna ant scenos aparatūrą. Soundcheck’as. Šen bei ten grybinėja vietiniai. Vangiai renkasi liaudis. Taisosi į foteliukus atokiausiuose kampuose.
Prisimenu rugpjūčio aštuonioliktą dieną. Aplinkybės gan panašios. Tik žmonių tąkart buvo daugiau. Vis dėlto vasara, o ir grupių daugiau. Bet nuotaika panaši. Grojo tada ZLP GNR (o jie šiuo metu ruošia albumą!), The Fight iš Lenkijos beigi, žinoma, numylėtieji ir ilgai lauktieji vokiečiai Jungbluth. Užpildė jie atmosferą nugludintais hardcore’o garsais. Dar dabar jaučiu, kaip kuteno tada paširdžius. Šį kartą nutiko panašiai. Maloniai nustebino grupės Viscera pasirodymas. Jau atpratau prieš koncertus domėtis, kas ir ką gros. Būnu dažniausiai visuose. Išgirstu. Tada nusprendžiu. Italai kaip mat bematant įtraukė. Sako, grojo gerą akademinę valandą, bet toli gražu neprailgo ir norėjosi dar. Nenuobodi tai buvo muzika, glostė ausį jaudinantys blastai, pakankamai aštrus bosas ir subtiliai išplaukianti gitara. Norėjosi dar.

 
Tokie koncertai man būna patys tikriausi. Turbūt todėl, kad sekmadieniais ateina tie, kurie tikrai myli muziką. Daugiau niekam nelieka vietos, tik vienodai į ritmą linkčiojančioms galvoms ir erdvę užliejantiems post metalo garsams. Nuoširdžiai paplojau. Po tokių koncertų būtinai kas nors lieka aptarti, pasidžiaugti, pasimėgauti epizodinių prašalaičių sukurtu vaibu. Norisi atsidėkoti. Nusišypsai, pasakai gražų žodį. Negana. Reikia paremti. Imi ir nusiperki marškinėlius. Gal kam pasirodys juokinga, bet juk ne pasipuošti jie, o sau ir kitiems priminti, kaip buvo gražu ir parodyti tiems, kurie nedalyvavo, kad nurašydami sekmadienio koncertą jie praleido šį tą tikresnio ir vertingesnio, nei įprastinius savaitgalių hajus su besitaškančia byčke, horizontaliais veidais ir visu kitu, toli gražu ne į muziką orientuotu, koncentratu.

Viscera@xi20

bLynx