ZLPGNR žiemos turo nuotrupos ir flashback`as

Praėjo pusė metų, o gal ir daugiau, nuo tada kai mums pavyko išsikrapštyt ir dvi savaites pasitaškyt po šaltus buržujkėm kūrenamus skvotus, tokius pat namų projektus, kietas organizatorių grindis daugiabučiuose, minkštas sofkutes, didelius ir mažus barus..  : ) Buvo gerai pirmą kartą išvažiuot, todėl važiuosim ir antrą, šį kartą Latviją ir Estiją, jei pavyks ir trečią dar kur nors, ir n-tą kartą turbūt jau aplink pasaulį, nes tai yra vienas geriausių būdų keliaut..

Donc, Mic ir Brtq, it was a great honour to piss in to the leika wič you.

Mic memuaras

…na, nusileidimas buvo kietokas. amžinas respektas iki metų galo donciai už tai, kad visą laiką nuvairavo iki varšuvos ir nei man nei bananui nereikėjo liestis prie to automobilio vairo. bet varšuvoj koncerto nėra, yra tik miglota “zachodnia”. (zachodnia = przychodnia)
zachodnioj pasitinka bičas su dideliais auskarais ausyse, toks, kur į snukį chuinios prikaišiota ir dar ausyse irgi chuinia – ištampyti speneliai beviltiškai negrįžtamai
kol chebrite rūko atvažiavimą – atsiranda ir atrakina vartus – blem, vidury tos dangoraižinės maksimos toks pastatukas, kur atrodo, kaip
tarytum vaikų darželis, o gal tarytum venerologijos dispanseris. sako, tai – ligoninė. įlipam į vidų per papuvusias paletes – namie
mus pasitinka varšuvos beždžionka “malpa” – duoda kavos ir arbatos ir atsipisa nu iš karto, na panašu, kad yra reikalų šitam skvote. bliam
šūdas – šalta nx ir drėgna nx. buse buvo geriau. geriam arbatą ir pisam pogo pavaikščiot po varšuvą. pasirodo, zachodnia yra varšuvos vegan hot stpot rajone – aplinkui – bent šimtas tūkstačių įvairių vegan valgyklų – ir vegan burger ir vegan pica ir vegan asian sekta, kur duoda vegan spring roll ir dar pisteli protą apie gandža dža – tyliai sau norėjau į šitą autentišką įstaigą, be kažkaip chebritei nepasisakiau, kad tai būtų tikrai autentiška patirtis.
bet užtat su vegan burger viskas yra zjb – burgeris yra bent tokio dydžio, kad valdelis nesuvalgo, bet linelis gali damušt valdelio išėdas.
su autentiškais barais varšuvoj sunkiau – pasimalam po tą miestą ieškodami snarglinės, bet randam tik hipsterišką sloiką, kur įpisam po tekilos po 4 eur ir į načnuyką, vodkės ir į šaltą drėgną skvotą.
skvote pažyzne trūksta malkų. dar skvote, sprendžiant iš ikonografijos, vyksta amžinoji kova prieš nacius ir fašistus, kurią mes vilniuje jau senokai pralaimėjom. chebritė pataško džino, pakeliam kažkokį bičą, kad tas labai sudėtingai neįmanomai pakurtų mums buržuikę, kuriai paliubomu trūksta malkų, nes visi kūrenasi kiekvienas ar kiekviena savo kambary ir bendrom reikmėm malkų paliubomu trūksta. dar visos buržujkės pajungtus į bendrą old skool ventiliacijos sistemą – aš pagalvoju apie sduodžius ir gaisro pavojų, užloginu gesintuvą pirmam aukšte. pagalvojam, prisimenam, ne, nichuja, tam statybiniam kontike prie sankryžos nebuvo medžio, tik supistos plytos.
na, galų gale prilūžtam kiek prakūrentam urologiniam kabinete, 10 ryto skamba kažkoks hadkoras iš kažkokio smartfono – nedek šviesos staigiai, akim nesveika. galų gale keliamės ir pridrėkę primirkę geriam rytinius karštuosius gėrimus. geriu arbatą, kai pasirodo, pijus turi boržone kavos. bet px. martyna išleidžia mus pro vartus, valydamasi šuns šūdą nuo pado pasakoja, kaip ji čia žiemoja pirmą žiemą, bet kaip skvotas jau žiemoja trečią ir kaip čia jin atėjo jau po anksčiau buvusios kartos, tarytum antra ar trečia to skvoto karta. linkiu tau sėkmės ir tvirtybės, martyna, būsi vilniuj, paskambink, užeik!
tuo tarpu važiuojam nuomotu mikroautobusu per nuomotą eu pastatytą bet pl apmokestintą autostradą iki poznanės.
poznanė – jau normalesnis miestas. mažiau supistas per karą, jaučiasi kažkoks jausmiukas, kad gyveno čia žmogiūkščiai jau keletą šimtų ar tūkstančių metų. pasivairavę ten, kur večnai neįmanoma apsisukt į kairė galų gale nusileidžiam rozbrate. bliam, iš vaizdo – pagaliau vieta, kur yra suaugusių žmonių, kurie kažką supranta apie išlikimą kartu. svečių kambary – džiugiai spragsi dvi buržuyjkės, virtuvėj yra nebritkios kavos aplinkoje – kad ir pajebėnė, bet be šiukšlyno. pasėdim, pamūdinam apie įvairius žmogaus kūno aspektus, chebrite išvaro į tripą pirkti alkoholio, aš lieku paskaityti ir pagalvoti. vis dar viršų ima amžinosios kairės ir dešinės kovos ikonografija, tik gal kiek silpniau, praskiesta bajeriais apie mariją virš bananų ir vynuogių kekių.
vietinių grupių pasirodymai priverčia mane mąstyti apie tai, kaip aš vienas stoviu prieš kovo 11 paradą – lėtai, melancholiškai, su operinėm moteriško vokalo vietom – gražu ir norėčiau dar, norėčiau šių kolegų @#$%&ėj savaitės vidurio koncerte. tada į sceną užlipa saviškiai. užlipa ir šiūpteli rimtą dalyką – lėtas intro, tada d-beatas, tada lėtas outro. panašu, kad šiandienos lenkiškojo juodojo kryžiaus benefite kaip tik šito dalyko ir trūko. lenkai ir aš raginam draugus nestabdyti ir nesiilsėti tarp gabalū per ilgai. po koncerto įkalbinėju šarą, kad apyilgis 100 metų senumo futuristinis eilėraštis iš išgalvotos mirštančios kalbos šitam antinacionalistiniam kontekste skambėtų įdomiai ir aktualiai. tada einu prilūžt ten, kur gera draugė jau atnešė trečią ar ketvirtą maišą malkų.

rozbrate yra ikonografijos su plaktukais ir veržliarakčiais ir tai jaučiasi iš bendro vaibo. ir iš to, kad ryte duoda pusryčius.

svarstom apie galimybę daryti pusryčius grupėms @#$%&ėje. bet kad paprastai patys esam pist į leiką ir kaip ir ryte vien savimi užtenka pasirūpint, o ką dar svečiais. bet vat rozbrato vyresniąjai chebrai visai netrukdo pist į leiką per naktį ir duot mum veganiškų užtepėlių ant skipintos duonos beigi irgi kavos. šeimininkai kažką romantiškai ginčijasi amžinąją vyro ir moters skirtį naudodami sparnuotus lenkiškus išsireiškimus – “jėzus marja kurwa chuja” arba “jėbač kosmos”.

kai chebra pasakojo, kad gros Gozow Wielkopolski, pašnekovai vis pažvengdavo ir linkėdavo sėkmės. tai mažas greitai augantis miestelis per 140 km nuo berlyno. atvarom, nerandam vietos, skambutis mus nukreipia į miegamąjį rajoną, kur mus į butą pasiima toks maždaug 60m lenkų ponas. butas neištaigingas, bet erdvus, mažai baldų ir daug objektų ant sienų. dar turi sloikų su džiovintais grybais. atvaro konco organizatorius, gal kiek jaunesnis, nusitręšia cigaretę, įpila čerką chebritei, tada dar įsipila čerką sau, tada išgeria čerką su manim ir dar prieš išeidami damuša bambalį tos trauktinės įsipildami čierką sau.

konco vieta iš kvapo primena gimtą @#$%&ę, nusileidžiam į rūsį – ten ilgas koridorius, pristatytas sofkių iš šonų, gale scena. baro nėra, tuoj prisirenka dar daugiau tokių pagyvenusių žmonių chebritė ir byčina viskį. blem kažkaip kognityvinis disonansas – kodėl šitiem suaugusiem žmonėm reikia laikyti tokią @#$%&ę, kaip mum? na, bet mes gi patys žinom, kad gerai yra @#$%&ę prilaikyt. po demaskuojančio vietos šeimininko pristatymo apie zalupas chebrite kala neįpareigojantį koncertą, bet publika iš grupės pavadinimu “dickheads” tikėjosi kiek mažiau, todėl prašo bisų.

dar prieš koncertą mum daėjo, kad pagrojus bus gan anksti ir kad Berlynas visai šalia, pavarom tą gerąjį talpųjį buso susikrovimą ir tepam rūgštį į Berlyną. tas buto šeimininkas, kai atvarėm tai brausino ant kompo pažinčių portalą, sakė, žmonos ieškojo, bet elgėsi taip, lygtai norėtų man šlaunį paglostyti, tai gal ir gerai, kad neteko jo nuvilti.

Berlyne aplankome įžimybes Giorlicerio parke ir kebabinę. “mr president, it was the great honour to piss the leika with you”. ryte nuvedam veganus persivalgyti mousabaha į Azamą. tas toks noshit rytų svetingumas – porcijos tokios, kad ėdriausi ėdrūnai išeina skersi.

Magdeburgas. Yra dviejų tipų @#$%&ės — tokios, kur pilkos sienos užvarytos trim sluoksniais trfakų, plakatų, tagų ir šiaip trydos ir tokios, kur viskas kaip ir taip pat, bet kaip ir biškį daugiau spalvų, labiau “arsty”, o gal tiesiog ten daugiau moterys liečiasi prie sienų. Draugelkos Finės namas FIZ yra būtent toks – 109 mažyčiai kambariukai dviejuose iš keturių išlikusiuose gan seno namo fligeliuose. Name gyvena bičas, kuris virina skulptūras iš metalo laužo, o ir kiti gyventojai pasistengia nukabinėti daiktais koridorius ir keturias virtuves. Yra specialus tūlikas, kuriame geras vaizdas pro langą ir yra tūlikas, kuriame klozetas man maždaug ties juosmeniu ir reikia išlaužt gan subtilią jogą, kad į jį pamyžtum. Nukrentam į jaukiausią namo virtuvę, kur ant lubų prisabačinta pora laptopų ir sintezatorius, o ant šviestuvo kabo random bybės, krūva poliaizuotų 3d akinių tarp jos. Pasiimam porą dėžių alaus ir prisėdam pasikalbėti.Namas priklauso jiems, todėl namo prasme pagrindinė parkė – jį remontuoti pakankamai, kad miestas nepistų proto apie saugų buvimą. Užloginu, kad kambaryje šalia buržujkės yra gesintuvas. Daugiau chebra parinasi apie vokietijoje vykstantį laivo siūbavimą islamo tema. Atsivežė jie daugybę turkų ir po to ir šiaip iš vidurinių rytų chebros privažiavo, kol reikėjo darbo jėgos apjunginėti vokietijas ir kapitalizmą vystyti, o dabar dešinieji bando importuot paranoją iš prancūzijos. Ir jiems visai neblogai sekasi – į gatves išeina daugybė žmonių, kurie anksčiau nebuvo nei kairieji nei dešinieji, o dabar – tiesiog eina į gatves protestuoti prieš vokietijos “islamizaciją”, nes baisu, kad bus “kaip prancūzijoj”. Jėgų balansas staiga apsisuko – anksčiau kairieji sėkmingai blokuodavo bet kokį nacių bandymą pasirodyti viešumoje, o dabar juos saugo mentai, kad jų antidemo neištaškytų būrys marozų. Apsikabinam Finę ir braukiam į Leipcigą.

Jeigu kas nežino, tai Leipcigas jau gan senai yra “naujasis Berlynas” daug chebros atvažiavo iš Berlyno čionai, kai Berlynas ėmė hipsterėti. Labai daug chebros. Tiek daug, kad turkai labai gerai jaučia skirtumą tarp vegan ir vegetarian ir kiekviena viešojo maitinimo įstaiga siūlo vegan variantų.
Vieta, kurioje grojam vadinasi Zoro – tai vienas namas iš trijų, kurį vietinė chebra nusipirko sau prieš keletą metų. O šiaip jie ten jau 25 metus. Gavo biškį pinigų iš miesto kultūrinei veiklai vystyti, pasiėmė paskolą iš banko ir tiesiog nusipirko kvartalą sau. Dabar iš koncertų surenka tiek, kad užtektų einamosioms išlaidoms, o paskolą moka iš nelegaliai veikiančio baro. Kaip suprantu, baras sugeba prigeneruot 1.5k pliuso per mėnesį.

Sprendžiant iš užrašų ant sienų, Zoro garsėja, kaip geriausiai grupes maitinanti vieta. Gaunam tokią vakarienę, kad nesitiki, kad apskritai taip skaniai galima valgyti. Nėra prasmės rašyti tekstą apie tai, kaip buvo skanu, bet, kai pavalgęs nuėjau šlovinti moterų, davusių mums tą maistą, jos tik numojo ranka – “a jo jo, mes čia tikrai duodam geriausią chavkę, nieko naujo čia mum nepasakei” po to sužinom, kad vyr virėja turi savo vegan tex-mex vagoną, kur užsiima maistu profesionaliai ir kad jin atsakinga už tai, kad užkėlė maisto kokybės kartelę visoms driskių vietoms Leipcige į nerealias aukštumas. Čia jums ne vegan anarchogleivienė.

Draugai nupisti nuo vaizdo sočios vakarienės bando sugroti koncertą, bet aš viską žinau apie tos piktos muzikos grojimą pilnu skandžiu. Neįmanoma. Per daug px, o tas px susikumuliuoja į milisekundinius prapistukus, kurie grojant greitą muziką gan jaučiasi bendrame vaibe. Zoro nestabdo su pilnu šaldytuvu alaus, skirto grupėms, todėl kažkaip neišvengiamai viskas nugravituoja į piss the leika situaciją. Apie leikos pissinimą žino ir konco organizatorius Tomas ir dvi amerimeksikonų death metal grupės. Tomas dar prisimena Dr Green ir šiaip, turim ką pasikalbėti apie vietų laikymą ir prilaikymą.

Miegot kolegos eina neskubom – kas 4, kas 7 ryto, todėl ryte girdžiu dejones ir priesaikas apie amžiną blaivybę. Tokiomis nuotaikomis aplankome monumentą skirtą Napoleono nugalėjimui paminėti, paieškom apleistos psichuškės ir užšokam į Tomo prilaikomą načnyką, kuriame šalia įprastų načnyko prekių (100+ rūšių alaus) yra vegan hot-dogų, anarchistinių flajerių ir šiaip kasdien driskių virtuvėje naudojamų maistinių medžiagų. Nenustebčiau, jei jie ten turi ir driskių vaikų darželių ir driskių kirpyklų ir kepyklų. Pakalbam apie tai, kaip ta mergina, kur pardavinėja dalykus yra tokia nelabai švari, na padulkėjus ir kaip mum px ir kaip slenkasi standartai ir kaip draugai atidarys barą vilniuj, kur irgi bus galima ne visai švariam prie baro stovėt.

Nejučia atriedam į netoli esantį šlovingą Rochlitso miestelį. Rochlico miestelyje yra didelė 1000 metų senumo pilis, bažnyčia, rotušė, katedra, fainutis iščiustytas vokiškas turistinis senamiestukas ir DIY driskių baras jame, kurį prilaiko vietiniai grainderiai. Chebritė atsargiai žiūri į mažas karlsbergo skardinytes ir užsiima stalo žaidimais tuo stebindami šeimininkus.

rochlitsas tik vakare iš išorės atrodo kaip turistinis miesteliukas, išėję pasivaikščiot dieną matom, kaip visas miestas iš tikro yra išmiręs, vienas namas su kiauru stogu, kito stogas – visai įgriuvęs, o trečiam jau nugriuvus siena. DDR laikais čia buvo trys gamyklos, bet dabar likus tik viena, gyvena čia 5000 žmonių, apie 20 pankų tarp jų. pankai prilaiko pankroko klubą ir barą “beim pudel” — “pas pudelį” išvertus. pudelis yra bičas, kuris prižiūri tą barą ir mus kartu.

vokietijoj mažai jaunų žmonių scenoj, beveik visi ką sutikom ir ką matėm – gan įamžiję vyrai, moterų/merginų irgi vos viena kita.

pilzenas pradeda koncertų baruose maratoną. nėr taip blogai, susigrūdam prie staliuko baro gale, pavalgom uncle bens pupų, parduodam kelis kompaktus, pisam į leiką, miegam bute su centriniu šildymu virtuvėj ant keramikinėmis plytelėmis išklotų grindų. nu fun. ryte išlendam pasivaikščiot iki veganburgerinės. veganburgerinė – snarglinė ir maistas deja šiek tiek nuvilia, ne taip gerai kaip Varšuvoj, bet ir ne generic oranžinė anarchogleivienė. po pusryčių nutariam pyzdint iš šito depresyvaus miesto — stogai ištisai nusėsti balandžių, apmusiję laikrodžiai ant begalinės škodos gamyklos sienos kiekvienas rodo skirtingą laiką, senai užmirštos automatinės durys išgasdina Liną; gamykla užima bent ketvirtadalį viso miesto; varom iš čia. pakeliui stabtelim pažiūrėti, kaip žiemą atrodo Fluffo baseinas – didelė pilka betoninė duobė.

Prahoje pasitinka baro barmenas su džointu. Baras toks dvigubas – pirmam aukšte tipiškas čekiškas kabakas fviesus, aukštom lubom ir tuščiom sienom, rūsyje – scenytė ir dar vienas baras. chebritė bando pagroti gerą koncertą įšilusiai publikai ir jiems beveik pavyksta, tik ta nutrūkusi styga – koncertai Prahoj turi baigtis iki 2200. Važiuojam į butą viename iš tų senovinių Prahos namų – aukštos lubos, medinės perdangos, dideli tušti kambariai. Tūso inkaras – tai toks būchas bičas, kur prisipisa prie tavęs ir savo laužyta kalba ir atrofavusiaisi kalbos organais bando tau išreikšti kažką svarbaus, pvz “budveizer ir zė best byr in ze uold!” ir taip kokį dvidešimtą kartą tą vakarą. Rochlice buvo toks bičas su slyvinėm akim, o Prahoj – tai toks Igoris – sako buhalteris, nors pagal elgesį tikėčiausi, kad jis filologas. staugia kažkokias absurdo nuotrupas iki 4 ryto. chebrite lūžta ant sofučių sėdom.

Brtq memuaras tęsia toliau nuo mic

[ne]išsimiegoję sėdomis atsisveikinam su mic. Susitariam susitikti Kaune – priešpaskutiniame turo koncerte. Išblaškytom galvom keliaujam iki mašinos, kuria važiuosim iki Kutna Hora, pažiūrėti žmonių kaulais dekoruotos bažnyčios. Dėmesį patraukia šurmuliuojanti minia, nešina vėliavomis, kuriose matyti perbrauktos mečetės kontūras. Vėl anti islamistai. Sankryžą stebi konvulsiškai besisukiojanti CCTV kamera. Jausmai dviprasmiški, tačiau mes jau Kutnoj Horoj.Chebrytė rūko džointą, o man skambina Juodas Ponas. Kaip gi nepakelsi tokią makabrišką akimirką. Pažadu perduoti linkėjimus Kristei, kurios, beje, naujoji grupė vakar grojo kartu.Kaulai kiek nuvylė, gerai kad turėjom apelsinų.Parvarę atgal į Prahą pasiparkuojam prie technikos muziejaus ir nusprendžiam valgyklos ieškoti peščiomis. Sprendimas tarp bajerio ir mirties – pikta ir alkana banda nepažystamame mieste ieško vegan hotspoto. Lyg tyčia lyg netyčia užtaikom pas vegan sektantus. “be vegan make peace”, tolimųjų rytų virtuvė, plastikinės gėlės, telikas rodo supreme master TV, per kurį transliuoja į 16 kalbų išverstą pūgą kempinėms mūsų makaulėse. Daug juokiamės, net ir čia (kaip beveik visur čekijoj) tūliko durys net neužsidaro.Atvarom į bariuką susitikti su vakarykšte kompanija. džointai, alus, prirukyta, smigę bičai, bei crust’o jėzus su martyrdod maike apvemia Valdą ir taria: “I only sneezed”. Ir toliau bendraujam savo lietuviškam gete, tik dar įsitraukę Kristę.Šį kartą miegam gulom, biški ant sofkučių, biški ant grindų. Ryte atsisveikinam ir varom į Šuranus.Per šį turą supratau, kad mane jau sunku nustebinti, bet tai kas vyko ten, buvo gana nauja man.
Šuranai – visiška Slovakijos provincija, kur gyvena 10 000 žmonių, ir bent 10 crusterių. Įskaičiuojant ir tuos iš gretimų miestelių – apie 20.
Baras, kuriame grosim garsiai deklaruoja “This pub kills nazis”. vidus – daug kartų matyta stoties landynės, psychbario ar stakliškių gamyklos baro formatas. Tiesa, girdykla vienoje pusėje jungiasi su gan šviesia ir balta patalpa, kuri akivaizdžiai praeitije buvo atskirta siena. Ten vyks koncertas.Galiu pasakyti, kad chebrai patiko, gal daugiau papasakos muzikantai.Gavom leidimą pisti į leiką. garsiai groja popsas, barmenė mezga fizinį kontaktą su visais judančiais objektais aplink. galiausiai už baro vis rečiau matyti bent vienas iš trijų galinčių įpilti, todėl imu piknaudžiauti savomis rankomis. Prabudau ant būgnų pakylos. Chebrytė visur aplinkui, vienas iš barmenų pakyla nuo sofkės ir aptarnauja pirmąjį landynės klientą. Ar tai buvo slivovitza ar borovička sunku pasakyti, tačiau mes irgi pasiimam bokalą alaus sveikatai pataisyti.