Pokalbis su The Stubs

Yra užsienio grupių, kurios taip reguliariai lankosi XI20, kad labai nustembi, kai pamatai, jog jos staiga gros kažkokioje neįprastoje vietoje. Būtent taip šiais metais nutiko ir su šaunia lenkų trijule The Stubs – kasmet lankęsi XI20, šią vasarą jie sulaukė festivalio Velnio Akmuo rengėjų dėmesio. Buvo įdomu ir tuo pačiu baisu pamatyti The Stubs ant didelės scenos, tačiau bijojau be reikalo – grupė šauniai atrodo ir didesnėje scenoje, o publika nelieka abejinga tiek jų muzikai, tiek bajeriams.

Prieš koncertą pavyko pakalbėti su grupės nariais Tomeku (gitara, vokalas), Radoslawu (būgnai) ir Lukašu (bosinė gitara) apie tai, kaip sekasi jų grupei, alaus dušą, baisiausias pagirias ir ką reikia daryti, jei Lenkijoje nori išgarsėti.

Kiek laiko jau grojat kartu?
Tomek: Dabar jau grojam penkerius metus kartu, bet dar prieš tai, 2008 metais grojom kaip grupė Hulk Hogan. Grojom trise kelis mėnesius, po to išsiskyrėm keliems metams, o tada vėl suėjom į krūvą ir pradėjom groti kaip The Stubs.

Ar jūs visi užaugot pogrindinėje scenoje?
Tomek: kiti vyrukai tikrai augo hardcore/punk scenoj, bet aš pats buvau labiau prie skeiterių.

Kaip suprantu, Jūs save laikot pogrindine grupe, nesiekiat žinomumo. Low budget rock‘n‘roll.
Tomek: Mes tikrai laikomės pogrindyje. Turbūt 90% mūsų koncertų praeina pogrindiniuose klubuose ar mažuose baruose, ir mums tai tinka.

Ar kartais tenka pagroti didesniuose klubuose ar festivaliuose?
Tomek: Kartais tenka, bet tai būna retai. Šis festivalis mums tik antrasis per vasarą, kuriame grojame.

Jūs dažnai grojat Vilniuje. Ar matot rimtų skirtumų tarp lenkiškos ir lietuviškos punk/hardcore scenos?
Radoslaw: Ne, iš esmės tų skirtumų nesimato, tik Lenkijos scena senesnė ir didesnė. Šiaip dabar visose scenose sukasi visokie žmonės – visi eina į visokius koncertus, todėl sunku pasakyti, kad pankrokas turi savo publiką, o hardkoras – savo.

Pastebėjau, kad paskutinis Jūsų albumas sulaukė daug teigiamų apžvalgų ir dėmesio Jūsų vietinėje spaudoje. Ar tai padarė kažkokią įtaką Jūsų grupei, pvz. Jus pradėjo kviesti groti į didesnius klubus, festivalius, gal pakilo Jūsų honoraras už koncertus?
Tomek: Ne, niekas nepasikeitė. Gal šiek tiek daugiau žmonių pradėjo lankytis mūsų koncertuose, bet mes vis dar ta pati maža grupė, grojanti mažuose miesteliuose, kuriuose į koncertus kartais susirenka po 20 žmonių. Tiesa, mes net kartą grojome per televiziją, bet tai irgi nieko nepakeitė ;)

Jūs labai dažnai turuojat. Ar jau esat išmaišę visą Europą?
Lukasz: Dar visur nebuvom. Aplankėm Vokietiją, Švediją, Čekiją, Daniją, Slovėniją, Izraelį, bet liko nemažai neištirtos teritorijos.
Tomek: Ar tau viskas gerai?

Ne, man labai skauda galvą. Vakar per daug išgėriau. Šiandien pati geriausia akimirka buvo, kai nuėjau į dušą ir leidau karštą vandenį ant savęs. Kurį laiką buvo gerai, bet dabar vėl skauda galvą.
Tomek: Mes turim daug alaus, reikėjo ateit anksčiau, būtume padarę tau alaus dušą ;)

Ar manot, kad Lenkijoje įmanoma gyventi vien iš koncertų ir muzikos įrašų?
Tomek: Įmanoma, tik gal grojant kiek kitokią muziką. Jei norėtum pragyventi vien iš muzikos, reikia būti kitokiu žmogumi: turi žinoti kur tau reikia lankytis, reikia pažinoti svarbius žmones, gerti su jais degtinę. Bet mes ne tokie, kurie taip galėtų pragyventi.

Ar patys norėtumėt turėti galimybę pragyventi vien tik iš kuriamos muzikos?
Tomek: Žinoma, kad norėtume. Bet mes nenorime laužyti savo taisyklių, kurių laikomės grodami. Ir akivaizdu, kad tos taisyklės neveda mūsų prie tapimo didele grupe ;) Svarbu būti teisingu su savimi pačiu. Jei grojimas taptų pragyvenimo šaltiniu, būtų šaunu, tačiau nemanau, kad tai įmanoma. Laisvė ir grojimas kaip mums patinka yra svarbiau.

Galbūt Lenkijoje yra grupių, kurios žinomos dėl savo sėkmės istorijų? Kadaise grojo rūsyje, o po to tapo plačiai žinomos?
Radoslaw: Ne, nėra, bent jau ne rokenrolo grupės. Gal ir buvo kažkokių proveržių, bet dažniausiai tai buvo grupės, kurios turėjo pankroko šaknis, bet išgarsėjo tik kai nebeturėjo nieko bendra su pankroku.

Jei galėtumėt rinktis bet kokią grupę, su kuria leistumėtės kartu į turą, kokia grupė tai būtų?
Tomek: Manau, kad kiekvienas iš mūsų pasirinktų visai kitokią.

Tada rinkitės tris.
Grupė: Social Distortion, The Clash ir The Murder City Devils – pastaroji mums visiems labai patinka.

Ar pamenate savo blogiausias pagirias?
Tomek: Pamenu – tai buvo prieš metus ar du Vilniuje, XI20. Ten, kur miegojome, nebuvo vėdinimo, nebuvo langų, tai pagirios buvo labai sunkios. Ir tą dieną dar turėjome groti kažkokiame komerciniame festivalyje, buvom tokie paliegę visi, pamenu, kad kalbėjau publikai visiškas nesąmones – buvo baisus koncertas ;)

Kokie Jūsų ateities planai?
Tomek: Prieš metus išleidom paskutinį albumą, bet dabar jau turim pusę dainų naujam. Taip kad grojam toliau, matysim kas išeis.

Ar su laiku keičiasi Jūsų požiūris į muzikos kūrimą, grojimą?
Tomek: Visai ne. Iš tiesų man dainų idėjos kyla sėdint tualete, bet dabar, kai pakeičiau gyvenamąją vietą, sėdėsiu ant naujo klozeto, tai nežinau, gal kažkas ir pasikeis ;) Kartais būna, kad nesirašo, tai privalgau visokio mėšlo, tada einu pašikt, nes yra sakoma, kad nepatyręs kančios nieko gero nesukursi.

Fotkės Kęstučio
Kalbėjo Povilas