Vilnius Hardcore

Kai nugirdau, kad į Muzikos Rūsį neįleidžiama su sportine apranga, garsiai suprunkščiau. Jau kas kas, bet muzrūsis šiandien (pagal mano subjektyvią patirtį) – tikras gopnikų traukos centras. Net nevardinsiu, kiek kartų šiame bare prie manęs ar draugų įkyriai kabinėjosi itin siaurų pažiūrų naujieji vilniečiai, priešais akis be gėdos jausmo nusisavindavo gėrimus, vogdavo paltus ar striukes, net grasindavo fiziniu susidorojimu. O dar prisiminiau, kad ten dirbo (o gal dar dirba?) nacistinių pažiūrų apsauginis, mėgęs atvirai grasinti jo ideologinių vertybių neatitinkantiems klientams. Iš pradžių tai buvo neblogas, pigus baras, bent jau man jautėsi vietos nostalgija, prisimenant netoliese anksčiau veikusį barą „Musė“ – dalis pogrindinės muzikos koncertų persimetė ten, o kartais vis dar atsitinka šiokie tokie pankrokiški įvykiai. Visgi laikas keičia aplinką, nieko nepadarysi – muzrūsis „numarozėjo“ panašiu lygmeniu, kaip ir nuo seno metalistų mėgtas „Metro“. Belieka tik džiaugtis, kad dar neprieita iki Psichbario lygio, nors bala žino, kaip ten bus ateityje.

Bėda tame, kad šių dienų marozų stilistinė įvairovė nebeleidžia apibrėžti jų pagal vieną pagrindinių subkultūros bruožų – sportinės aprangos dėvėjimą. Lakierkos, unikalūs džinsinių kelnių tipai dėvimi forsų jau kurį laiką, abejoju, jog kas nors to nepastebėjo; būna ir gopnikų, itin mėgstančių kostiumines kelnes (wtf?). Aišku, likę ir trad-gezai, vertinantys sportinės aprangos patogumą ir drapanų nevaržomus judesius. Bet ar šiandien tik ši grupė benešioja taip vadinamus „treningus“?.. Juk gyvename masinės apropriacijos laiku, kuomet nyksta skirtis tarp subkultūrų, visokie hipsteriai skolinasi skirtingų stilių ir laikmečių aprangos akcentus, darydami tai tam tikru trendu, specifinių treningų dėvėjimas tampa madingu ir priimtinu net tose viešose vietose, kuriose tradiciškai egzistuoja griežtoki aprangos kodai. Asmeniškai nesu pelniusi priekaištų dėl džemperių, sportinės avalynės, net pižaminių kelnių dėvėjimo lankydamasi baruose, klubuose, valstybinėse įstaigose. Na gerai, pižaminines kelnes rimtai apsvartyčiau atsiželgama į aplinką. Bet vilkdamasi paprastą taip vadinamą sportinį megztinį, net ir su baisiosiomis paloskėmis, arba audamasi patogius sportbačius tikrai nesusimąstau, ar būsiu su tokia apranga įleidžiama į kokią nors viešą įstaigą. O sportinė apranga nuo seniau jau buvo itin pamėgta reperių, tarp kurių būta urlaganų, bet liežuvis net neapsiverstų sakyti, kad repo kultūra susidaro iš agresyviai nusiteikusių siauro proto marozėlių. Dar gi reiveriai, „prišiktakelniai“, sportininkai, ar žmonės, tokie kaip aš, šiaip sau mėgstantys patogius drabužius… Sąrašą galima būtų tęsti be galo be krašo.

Visgi žinau, kodėl daugumoje pramoginių įstaigų pažymima aprangos taisyklė neįleisti treninginių asmenų – nesinori leisti aplinkoje draskytis konfliktiškoms asmenybėms, kurios dažnai save išreiškšdavo šiuo drabužių stiliumi. Tokiu atveju neįleidžiami ir prieš tai mano minėtieji, nieko bendro su marozais neturintys žmogeliai, bet ir lengvai integruojami naujojo (na, atsiprašant, kokio naujojo, bet paprastesniam susigaudymui teks vartoti šią frazę) stiliuko gopnikai, kurie nustatytą aprangos kodą kaip ir atitinka. Taip ir atsitiko su Muzikos Rūsiu, Metro, daugeliu kitų lariokais virstančių (-usių) barų. Tai ar tikrai šitas aprangos kodas apsaugo įstaigą nuo įvairaus plauko degradų, kiekvienoje situacijoje ieškančių, prie ko prisiknisti, iš ko atimti, ką sumušti?

Nekenčiu Muzrūsio, nekenčiu marozų. Bet rytoj savo nusistatymui prieš šį barą padarysiu išimtį ir solidarizuosiuos su Lucky Strike, Madžestix ir Crack the Axis dalyvaudama jų socialiai angažuotame koncerte/akcijoje, siekiančiame atkreipti dėmesį į pasenusį ir net absurdišką skirstymą pagal aprangos bruožus į tai, kas yra ir nėra gopnikas. Kviečiu su savo treningais prisijungti ir kitus!
AGAINST SPORTSWEAR PREJUDICE!
P.S.
Nu kokie gi gopnikai, jei aukas gyvūnų globos organizacijoms renka?!

K.