Kam priklauso viešos erdvės?

Vieną birželio 21-osios vakarą, dešimt metų atgal, kai Vilnius ruošėsi tapti Europos kultūros sostine, bešvenčiant kultūros naktį mes visai nekultūringai grodami prie Salamos užsibašliavome nemažą lobį ir patraukėme į Reformatus. 
Gerai nepamenu, ar prieš nukraunant laiptus šiknomis ir vaišėmis jau buvo didesnis būrys, ar laikui bėgant vis chebrantai įsijungdavo. Išties, nebuvo mūsų itin prisigrūdę, daugiau ar mažiau keturiasdešimt kojų, bet atmosfera buvo gana ypatinga. Galbūt daugelis, o ir aš pati, buvome apsvaigę nuo tam kartui atgijusio naktinio miesto šurmulio… Šiaip ar taip, šventėme iki paryčių, kol vaišės baigėsi, o iki pirmų troleibusų buvo toli ir tingu. Nenorėjom skirstytis, nors jau purtė tas priešmieginis drebulys ir per laiptų eiles vis bangavo žiovavimai. Ir tuomet Ewu pasiūlė:
– Varom pas mane!
O Ewu gyveno krasnūchoje, bendrabučio tipo chruščiovkėje. Viename kambaryje, drauge su žiurke, kate, šuniu, vyresne seserimi ir motina. Šiaip jau, žiemomis drauge gyvendavo ir litovcų nelabai mėgstanti babulia, bet labai gerai, kad tada buvo vasara.
Auštančio ryto prieblandoje nužingsniavome tos visos keturiasdešimt kojų iki laiptinės, Ewu didesnio būrio paprašė palaukti tyliai ten, o mane ir dar porą veikėjų pamojo ranka eiti kartu koridoriumi. Pasukiojo raktu spyną, įkišo galvą tarpdurin:
– Mama, pas mus dar draugų biškį nakvos.
Prikimęs iš po miego balsas šnara:
– Mhm, kokie draugai..?
– Nu, Bomžiukė, Aleksas, Blusius… Bananas…
– Gerai.
Mes trys kukliai sliūkinam vidun, Ewu šiek tiek garsiau sušnabžda “tai ateikit” lūkuriuojantiems už kampo, ir aš, staiga susivokusi, džiaugiuosi, kad įėjau pirmesnė – bus proga patogiai įsirangyti ant atlenkiamos sofos. Susigūžiu į kamuoliuką, man rodos, net nenusiavusi kerzų, ir stebiu tylų vis nesibaigiantį jaunųjų spalvingų kontrkultūrininkų sruvenimą į tą mažą kambarėlį. Sulig kiekviena galva atrodo, kad sekanti iš paskos jau nebetilps, bet kažkaip įsipaišo, kas kam ant subinių, ant blauzdų, ant grindų. Kai kurie stengiasi būti mandagesni už pačią, ko pasekoje erdvę užtvindo prakaituotų kojinių smarvė.
O Ewu mama, stipriai nagais įsikabinusi į vertingiausią turtą šioje akimirkoje – antklodę, burbteli kelis keiksmažodžius ir mikliai užsitraukia ją ant galvos. Pamažu įsisiūbuoja knarklių choras.

Tai, ko gero, dažniausiai mano pasakojamas atsiminimas, susijęs su Reformatų skveru. Vienu laikotarpiu dažnai dalyvaudavau toje vietoje, kone kasdien, kaip prieš tai kone kasdien Kosmose, o dar prieš tai – Zapoj, kol iš visų neišgrūsdavo miesto galios struktūrų įsikišimai. Būdavo daug visokių tokių atvirų susibūrimų vietelių ir kiekvienam mūsų skirtingai susiklostė, kada ir kurios viešos vietos būdavo reikšmingesnės, o kurios tik tarpinės, tokios “iš bėdos”.

Visgi, manau, nesumeluosiu sakydama, kad nemažai daliai Reformatai buvo viena tų reikšmingesnių vietų. Tai lėmė nemažai funkcionalių faktorių, kurių visuma pasigirti galėjo retas kuris skveras, kiemas ar parkelis. O dar ta romantiškai distopiška atmosfera, sukurta medžių šėšėlių ir betoninių laiptų šokio… Visgi, vienas ryškiausių šios vietos privalumų buvo tas, jog didelė erdvė, leidžianti įvairias įsivietinimo joje galimybes, talpinanti ne tik didelius kiekius žmonių, bet ir atstumus tarp jų, įgalino vienoje erdvėje veikti skirtingoms chebrytėms – fizinės distancijos išlaikymo galimybė bendroje terpėje sumažino distanciją socialine prasme. Žinoma, šiltėjanti komunikacija tarp negausios alternatyvios kultūros mažyčių chebryčių tikrai nebuvo Reformatų ar panašių vietų nuopelnas. Tačiau organiškas koegzistavimas realioje fizinėje erdvėje, negana, tokioje erdvėje, kuri pati iš savęs spinduliuoja nepasidavimą miestą kontroliuojančioms jėgoms, nuolat primindavo, kad mes nebuvome pavienės grupelės, o veikiau tam tikros didesnės bendruomenės, kurią, filosofo Vaclovo Bendos žodžiais, būtų galima svajingai praminti Antraja Visuomene, dalimi.

Kiekviena Reformatuose dalyvavusių chebryčių įsitrynė gana reguliarias lokacijas skvere, ir, nors kartkartėmis vykdavo migracija, iš esmės išsidėstymas buvo nuosekliai išlaikomas. Tad ir tamsoje, be akinių, neblaiviomis aplinkybėmis bei iš anksto nesitarus „savus“ atrasti būdavo itin paprasta. Kita vertus, nueiti tiesiai iki „savų“ nebuvo būtinybė, o pasisveikinimo ir naujienų mainų ritualai su kaimynais galėdavo užtrukti tiek, kad iki saviškių kartais ir nebenueidavai. Rašau šitai bute, kuriame gyvenu virš dvidešimt metų ir bandau prisiminti, kada su kuriais nors kaimynais be svaresnės priežasties užtrukau pasilabinti ilgiau nei minutę. Būna, atsiranda iniciatyvos sudrauginti daugiabučio gyventojus, ir kai kurie tam kartui susidraugauja. Tačiau sienos dažnai yra stipresnis įrankis susvetimėti, nei bet kokios dirbtinės pastangos suartėti. Viešose lauko erdvėse sienų nėra ir svetimumas jaučiamas tol, kol neįsitvirtina tam tikras pastovumas. Reformatuose būdavo sunku likti abejingam kaimyno, su kuriuo tiek vakarų drauge skubėdavai į parduotuvę, nelaimei į skylę įkritus telefonui. Perspėti visus apie pasirodžiusius mentus buvo taip pat natūralu, kaip ir pasidalinti cigarete, primesti ant alaus, užstoti nuo dasipisėlių. Aišku, būdavo tarpusavy ir barnių, bet jie greitai išsispręsdavo, nes pyktį nugalėdavo bendrumo jausmas.

Miesto galios struktūrų atžvilgiu, tokios bendruomeniškos alternatyvios viešosios erdvės žmonių naudojamos „neteisingai“. Dažnai tas „neteisingas“ naudojimasis erdve paviršutiniškai suvokiamas ir pristatomas kaip nelegalios veiklos, tačiau to šaknys slypi giliau. Iš pradžių tai turi būti nenaudinga, kad virstų „neteisinga“, ir, galiausiai, taptų nelegalu. Reformatai, kaip ir kitos neapibrėžtos mūsų susibūrimų vietos būdavo susibūrimų vietomis tol, kol galios struktūros neįsibraudavo į jų performavimą, nebūtinai architektūrinį, bet vietos galimybių performavimą, kontroliavimą kaip vieta naudojamės. O Vilniaus viešų vietų kontroliavimo manija, atrodo, kryptingai stiprėja.

Pirmiausiai, žinoma, kontrolė atsiranda iš ekonominio intereso. Čia galima prisiminti tą G&G Sindikato gabalą apie Vokiečių gatvę ir viešų erdvių pajungimą kapitalui krauti pradedant lauko kavinėmis ir baigiant tam pačiam tikslui prastumiamais projektais. Miesto erdvės vis intensyviau suvokiamos tik kaip galimybė ekonominiams mainams įgyvendinti, o ekonominės naudos neteikiančios erdvės virsta nereikalingomis. Visuomenė dresuojama viešose erdvėse leisti laiką „teisingai“, įsitraukiant į miestui parankius vartotojiškus veikimo būdus. Kalbant apie fizinį erdvės performavimą, kuris tvirtai susipina su vietos įpročių pakeitimu, iš žmonių kylanti kritika ir diskusijos gesinamos taip pat grubiai kaip ir alternatyvūs performavimo pasiūlymai, konfliktas pakeičiamas ekonominiu įvertinimu. Pinigai jau įsisavinti, nieko nebegalima padaryti  – juk taip dažniausiai yra atsakoma neaiškiomis aplinkybėmis patyliukais prastumtų gentrifikacinių projektų sumanytojų, nes pelno vizijoje visa kita pasidaro tiesiog nereikšminga.

Kitas dalykas, tai viešų erdvių kontroliavimas iš poreikio varžyti žmonių laisvę alternatyvai. Savo aukščiau pasidalintame atsiminime, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, buvo sulaužyta nemažai esamų arba norimų įtvirtinti viešų vietų suvaržymų. Nelegalu gatvėje užsigroti pinigų, nelegalu viešoje vietoje gerti (žinoma, nebent ta vieša vieta yra nešanti pelną). Nelegalu be išankstinio leidimo susiburti daugiau negu penkiolikai žmonių – vėlgi, privatiems interesams tenkinti leidimo nereikia, bet tai iš esmės netrukdo įsikišti „pasikalbėti“ mentams ir tokiu būdu priminti apie hierarchinių galios santykių pozicijas (dabar prisimenu kitą nutikimą, kuomet Kosmose keliese, paaugliai, gėrėme girą ir uniforminių buvome išvaryti). Naujausiai atgimęs žmonių laisvės viešoje erdvėje suvaržymo būdas veikiausiai būtų draudimas joje lankytis naktį, kuomet sunkiau stebėti ir kontroliuoti tariamai laisvo žmogaus veiklą.

Michelis de Certau yra pasakęs, kad miesto kasdienybė gali būti kūrybingo pasipriešinimo vieta, tačiau tam nuolatos yra sukuriamos kliūtys, bandomos išstumti galios struktūroms nenaudingos Kitos vietos, kurios suteikia prieglobstį Kitai visuomenei veikti ir plėtotis. Šis siekis panaikinti bet kokią alternatyviai veikiančių bendruomenių galimybę atimant nekontroliuojamas viešas erdves nėra kažkoks naujas reiškinys, tai jau buvo daryta ir anksčiau, su panašiai fiktyvia pompastika, tik dar labiau paskatinusią antrosios visuomenės stiprėjimą. Vis dėl to, Vilniaus savivaldybė mėgsta remtis tomis pačiomis naikinimo strategijomis, kurias oficialiai smerkia. Prisidengdama estetiniais sprendimais ir būtinu pinigų įsisavinimu, tokia politika nuosekliai atmeta nepriklausomų žmonių egzistavimą, kaip matyti iš n viešų erdvių projektų (ne)įgyvendinimo eigų, gyventojų ir specialistų nuomonės ir mėginimai įsiterpti į sprendimus yra ignoruojami arba kaip nors panaudojami supriešinti juos pačius tarpusavyje. O realizuojami sprendimai tampa politinio dominavimo prieš nepriklausomus žmones ženklais, o kartais ir dar daugiau –  tai tampa būdais varžyti laisvę.

Neoliberalusis urbanizmas, užgrobdamas laisvas erdves ir pašalindamas kontrolei nepasiduodančius kūnus, sureguliuoja galimybes taip griežtai, jog erdvė nebetenka gilesnės prasmės, ji tampa viso labo dekoracija be sielos. Juk, iš tiesų, prastumtuoju Reformatų projektu nei kapinės bus atkuriamos, nei koplyčia atstatoma, o net jei ir tragikomiškai nuspręstų vežti palaikus atgal į skverą, rekonstruoti sakralius statinius, visa tai užimtų nedaugiau penktadalio erdvės. Sunki vėlyvojo sovietmečio landšafto architektūra išgriauta po archeologinių kasinėjimų priedanga, papildomai pasiteisinus, jog laiptai nesaugūs. Visgi meluoti, jog jie bus grąžinti nebuvo ryžtąsi, bet toks elgesys nebūtų netipinis Vilniaus savivaldybei. Ką gi, liks tik griežtai prižiūrimas lygus laukas, tuštybė su vienodais visame mieste želdiniais.

Pasipriešinimui labai svarbi stipri protesto kultūra, dėl kurios neegzistavimo ar nepakankamumo nuolat skundžiamasi. Reformatų atveju, kadangi tai buvo viena tų viešų erdvių, reikšmingų platesniam spektrui žmonių, įvyko visai aktyvi, nors ir „teisinga“ veikla besiremianti reakcija. Jos nepakako. Saujelės aktyvistų rankos nenusviro, bet nepasirodė pakankamai grėsmingos. Miesto valdžia tikslingai ir toliau neviešina dokumentų, tvoromis aptvėrė net tvoras su siekiu atpratinti nuo Reformatų, skverui fiziškai vis dar egzistavusiam tokiu, koks jis buvo. Pasitelkiant ne tik tvoras ar įvykių vilkinimą, bet ir žiniasklaidos priemones siekiama įtikinti, kad prieiti kažkokie kompromisai, o tuo pačiu ir užmarštinti, jog ši vieta kam nors kadanors buvo svarbi.

Prieš gerą mėnesį viename laikraštyje perskaičiau frazę, jog „kitokių formų miesto gyvybė pačiame centre plytinčią erdvę aplenkia.“ Galbūt, taip. Galbūt paskutiniu metu Reformatai išties virto vaiduokliu, bet virto vaiduokliu tik dėl to, kad ta „kitokių formų miesto gyvybė“ jau buvo pridusinta anksčiau, ir nuosekliai yra dusinama toliau. Tebūnie šitas in memoriam gyvena kaip liudijimas, kad Reformatai buvo reikšminga erdvė neoficialiajai miesto kultūrai, kad kiekviena vieša erdvė gali būti reikšminga, kol neįsikiša miesto kontrolieriai.