-defaultinė hardkoro grupės nuotrauka, supratom, kad neturim tokios. Išsprendėm problemą.


Neketinu išpliurpti visko, ką teko patirti šiame ture, nes yra dalykų apie kuriuos tiesiog negalima šnekėti, tačiau esu pasiryžęs pasidalinti lengvai virškinamais įspūdžiais… Klaustrofobijos ( taip pakrikštytas Algio Opel Omega garbei ) turas truko 10 dienų, nuvažiuota apie 3000 km, aplankyti  5 miestai ir pagroti 5 koncertai.
Turą pradėję planuoti kiek per vėlai, susidūrėm su standartine problema – per daug day off‘ų. Stengėmės užsipildyti skyles, tačiau tai nėra taip lengva, kai neturi patikimų kontaktų arba nepriklausai bent kiek autoritetingam leiblui. Spjovę į tai ir atšaukę tris paskutinius koncertus, turą pasitrumpinom visa savaite, tačiau vis tiek likom su 5 skylėmis ir 10 dienų. Kadangi iš anksto nusprendėm pataupyti ir nesinuomoti autobuso, toks planas neatrodė labai blogas, o turas vis tiek pasirodė vertas dėmesio. Jau pirmame koncerte pajutome, kad tai ne pirmas mūsų pasirodymas užsienio publikai, bet apie tai veliau, o dabar apie viską iš pradžių…

Išaušo lauktas rugpjūčio 24-osios penktadienis . Skubėjom į Brutal Sound Festival ale paklausyti Discharge, nes patys turėjome groti tik kitą dieną.  Greitai susimetėm mantą ir net be alaus rankose išrūkom Varšuvos link. Kirtus Lenkyno-Lietuvninkų sieną, buvom patikrinti lenkiškų pasienio mentų, kurie ne tik išpurtė mūsų kuprines, bet ir keistu Rentgeno spindulių sunkvežimiu, suko ratus aplink Opelį. Dėkui šėtonui, nieko nerado, nes kelionės eigoje paaiškėjo, kad rasti buvo ką, bet apie tai esu linkęs nutylėti.
Varšuvoj bazę išmetėm nuo Elbos skvoto likusiame Vagenburge. Ten susipažinom su  gaidžiu ir pora vištų,vietine avimi ir avinu, kurio riksmai vertė mus visą laiką infantiliai juoktis, ir galiausiai skyle Opelio aušinimo sistemoje, per kurią išbėgo visas aušinimo skystis. Nutarę tai sutvarkyti kitą dieną, išdūmėm į balių taip ir pamiršę susipažinti su vietiniais žmonėmis.
Vakaruška pasirodė nuobodoka, o blogiausia, kas nutiko tą dieną, buvo Discharge. Nepaisant to, kad neišklausėm jų iki galo vien dėl absurdiško įgarsinimo (net festą pervadinom į Brutal Snare Festival, nes be solinio būgno daugiau NIEKO nesigirdėjo), bet dar poto sužinojom, kad šaunieji d-beato išradėjai nup***ino organizatorės rankinę, o vokalistas (originaliai iš grupės Varukers) girtas išprovokavo konfliktą ir gavo į dūdą. Pankruoks, ania?
Tą vakarą užbaigėm ant bordiūro, laistydami šnapsą ant Elbos skvoto griuvėsių. O dar praėjusiais metais ten grojom pirmąjį koncertą užsienyje…

Šeštadienis prasidėjo grandiozinėmis pagiriomis. Aušinimo sistema buvo sutaisyta teipu. Ilgainiui perstūmėm mašiną į festivalio parkingą ir išėjom pasivaikščioti. Beje, festivalis vyko jaukaus parko prieigose, tad tokiame fone, nuo ryto girti pankai  puikiai derėjo su mažais vaikais ir šuns kakus renkančiais piliečiais. Tiesa pasakius, be parko nieko įdomaus ir nepamatėm. Kažin ar tas parkas net buvo įdomus.
Festivalyje buvo dvi scenos –  klube ir lauke, tačiau organizatoriai pakeitė planą ir visos grupės tądien grojo lauke. Kaip veliau išsiaiškinom, iš klubo padarė individualų Cockney Rejects ir Buzzcocks backstage‘ą. Pastarieji irgi sumindė mūsų,na bent jau mano, idealizmą. Du kambariai maisto, Šampanas po 50 eurų už butelį, honoraras į rankas eurais butinai prieš lipant į sceną…  Thats show business!
Ilgainiui atėjo mūsų laikas. Ant scenos lipom su nestipriu jauduliu.  Juk čia ne švogeriams švogerių krašte, Lietuvoj, groti. Tai buvo bene didžiausia nepažįstama publika, kuriai esam groję.  Kelis gabalus sumovėm, tačiau bendras vaibas iš mūsų pusės buvo tikrai smagus, turint omeny, kad esam nepratę groti ant didelių scenų. Visi labai nuoširdžiai džiaugėmės biču, kuris stovėjo pačiame priekyje ir mokėjo daugumą Sold Outų gabalų tekstų. Mūsų akimis, tai atpirko viską, ką kadanors yra bent pagalvojęs koks nors cinizmo pritvinkęs grybas.

Kitą dieną patraukėm į Poznanę, Rozbrat skvotą. Be gyvenamojo ploto jie ten turi  ir dviračių dirbtuves, biblioteką, anarchistų klubą, šilkografijos studiją, klubą ir didelį angarą dideliems renginiams. Nusipirkę Kelerio (čia toks birzgalas panašus į Pirklį arba Nemuno vingį) ir pavalgę vakarienę, sulaukėm Government Flu su kuriais taip pat grojome Vilniuje, jų turo pradžioje. Chebra faina, tik matėsi, kad jau truputį pavargę po poros savaičių tūso.
Silpnai girdėdami bosą pagrojom ganėtinai nuobodų koncertą, nors ir būta šokio apraiškų. Vėliau besėdint lauke ir rūkant, sulaukėm kelių komplimentų, tačiau net ir patiems kažkaip nebuvo įdomu. Mūsų dėmesį prikaustė neeilinio juokingumo bičas, prisistatęs Fausto Coppi grupės būgniniku , kuris visą vakarą tiesiog kalbėjo ir tai buvo iki apsimyžimo juokinga. O transliavo jis maždaug taip: Hey, what‘s your name?,- klausia Kriūšos. Andrius? Aaaaaaa! You are a jew! Your name must be Issac Goldstein or something like that. Pasakiau sau, kad grupę Fausto Coppi reikia pasikviesti pas mus vien tam, kad galėtume ir vėl paklausyti to bičo minčių lietaus.

Pirmadienis – laisva diena nuo Rock ‘n’ Rollo. Sandra, vakarykščio koncerto organizatorė, pašėrė mus ir išsivedė apžiūrėti miesto. Poznanę, bala žino kodėl, visą laiką įsivaizdavau kaip industrinį miestą, bet iš tiesų nieko panašaus. Labai gražus ir senas miestas. Tik upė pavargus, kaip ir visos musiškės.

Po ramybės paros važiavom toliau, į Chemnitzą Vokietyne. B-hof – keistai švarus ir jaukus, neaiškaus statuso pastatų kompleksas, su Crass pub‘u pašonėje. Kaip supratom iš vietinių, namai buvo užskvotinti prieš 18 metų ir kažkuriuo etapu legalizuoti, todėl dabar gyventojai moka nuomą. Belaukdami vakarienės, truputį pabendravom su graikų grupe Brotherhood of sheep (sludge/doom), kuri noriai paskolino mums backline‘ą koncertui.
Nekantriai laukėm pasirodymo. Buvo įdomu kaip tai atrodys:  sludge metalo ir greito hardcoriuko grupių bendras koncertas. Bet kantrybės iš karto atsirado, kai pavalgėm nuostabiausią veganišką vakarienę gyvenime. Patirtis rodo, kad prisiryti prieš koncertą labai nemalonu, tačiau šią klaidą padarėm. Algį  ištiko maisto koma ir jis smigo ant galinės mašinos sėdynės taip ir nesudalivavęs muzikinėje vakaro daly. Prie kiek kritusio pasitikėjimo savimi prisidėjo slegianti ir lėta muzika, tad rimtai ėmėme nerimauti, kaip čia reikės dabar žmones linksminti. Tačiau pradėjus groti, viskas apsivertė aukštyn kojom. Staiga atsirado energijos, publika džiaugėsi mumis,  o mes, nors ir vėl kritiškai sumovę vieną gabalą, gavom pagroti 4 bisus. Tai buvo pats mieliausias kamerinis koncertas, kokį tik esame sugroję. Po to vyko diskoteka iki ryto, kur grojo kažkokia nepikta low-fi vokiška undergroundo klasika, kurią visaip bandžiau palyginti su mūsų SA-SA, LMP, 33%KPIV.
Prisiminėm kaip žaisti stalo futbolą… Alus liejos per kraštus…

Kai prabudome, pusryčiai jau buvo paruošti. Karštos bandelės, sūriai, šviežios daržovės,virti kiaušiniai ir kava jaukiame valgomajame, buvo kaip tik tai, ko reikėjo sveikatai atgauti. Po tokio gražaus priėmimo, tiesiog pamiršome apie žadėtus pinigus kurui ir išdardėjom į Berlyną, kur tris dienas svečiavomės pas Opit. Pirmas dvi dykaduoniavimo dienas tiesiog  maloniai leidome laiką vaikščiodami parke ir džiaugdamiesi vokiška laisve, tačiau nieko įspūdingo neįvyko, išskyrus tai, kad pasiklydom miške. O buvo taip: Opit pasiūlė mums patyrinėti apleistą amerikiečių radijolokacinę bazę, pastatytą ant Berlyno nuolaužų, ten suvežtų po II pasaulinio karo. Buvom perspėti, kad gali tekti kirpti tvorą, kurią vis užlopo iš naujo, tad nepasimetėm pamatę vielos atkarpėlėm užtaisytas skyles. Beklaidžiojant po teritoriją, buvom sučiupti kažkokio dizainerio, kuris paaiškino mums, kad čia dabar valdo architektai ir be ekskursijos nieko nebeįsileidžia. Labai besistebėdamas mūsų skvarbumu per užtaisytas tvoras (sakė jas tikrina kelis kartus per dieną), architektas palydėjo mus išėjimo link. Tik išėję pro vartus padarėme gana malonią nuodėmę, kurios pasekmės leido mums nekvaršinti galvos ir eiti kur akys veda. Kai susirūpinome, kad iš tiesų nežinome kur einame, Algis išsitraukė Becę (Taip vadinamą GPS‘ą, kalbantį moters-roboto balsu), kuri nors ir matė visokius šernų išmintus takelius, tačiau nepadėjo mums atskirti pasaulio pusių, tad porą kartų nuėjome į priešingą pusę, negu reikėjo. Galiausiai viskas baigėsi gerai, medikopterio pagalbos neprireikė.

Penktadienį dar kartą pasivaikščioję po Kreuzberg‘ą, nusigavom į legendinį Köpi skvotą, kur tą vakarą turėjome groti. Padėję išsikrauti Massmurder‘iams, gavome vakarienę. Bevalgant buvome patikinti, kad galime gerti alaus tiek, kiek telpa. Vietoj kasdienio Sternburg‘o buvome vaišinami importiniu Gambrinus‘u. Įvertinome tai kaip mažytį, bet gražų svetingumo gestą. Bebendraujant lauke, nepastebimai atėjo laikas lipti ant scenos. Nežinau ar dėl prancūzų grupės, ar dėl to, kad buvo penktadienis, žmonių atėjo daugiau, negu tikėjomės, tačiau scena vistiek buvo nejaukiai per didelė. Taip pat nežinau, ar dėl to, kad vėl nebuvo girdėti boso ar dėl kitų priežasčių, pagrojom labai vidutinį koncertą, vėl susimovę ant standartinių gabalų vietų. Beje, likus keliems paskutiniems gabalams, nutraukiau stygą. Kad ir kaip greitai mokėčiau ją pasikeisti ( esu tai daręs daugybę kartų), tačiau poto nebesijaučiau patogiai. Vėliau Opit sakė, kad koncertas buvo geras  ir kad net nutrūkusi styga nesugadinusi koncerto. Na, žmonėms, atrodo, irgi patiko. Išmetę bazę prie distro stalo, prasukome eksliuzyvinį Palangos butelį, kurį, į Opit irštvą dar birželio mėnesį, atvežėme su Dinama. Ėjome paklausyti grupės Massmurders. Nesužavėjo, nors viską darė teisingai, tačiau kažko originalaus stokojo, o gal čia tik aš.
Palikus mašiną prie Köpi, slinkome miegoti pėsti.

Ryte vėl susidūrėme su racionalumo stoka. Atsižvelgiant į kelią priešaky, užsivėlinom kelti sparnus. Sustojus degalinėje užsipilti dujų, mašina ėmė ir nebeužsivedė. Ačiū Algiui, kad savo daiktą jis pažįsta. Pakrapštęs kuro siurblį, poto po kapotu dar kažką suklijavęs teipu, mašiną vėl užvedė. Tuo tarpu Mikas nupirko porno žurnalą , kuris mus nustebino savo akivaizdžiai itin mažu biudžetu. Galite laikyti mus (infantiliais) seksistais, bet juoktis ten tikrai buvo iš ko, ir net nepalietus modelių fizinių duomenų temos. Paskutinis lašas tiško tada, kai tarp dviejų labai panašių nuotraukų, desperatiškai ėmėme ieškoti dešimties skirtumų, bet veltui – redakcija akivaizdžiai pritrūko nuotraukėlių, todėl kai kurias naudojo dukart. Betyrinėdami žurnalą, atvykome į Pilzeną. Kapsa klubą radome neiškart, tačiau aštuntą valandą jis dar buvo tuščias, tad niekur nepavelavom. Klubas panašus į labirintą, o patalpa, kurioje vyko koncertas, neįtikėtinai maža (savaime – privalumas), o stalai joje – prisukti prie žemės. Dar ganėtinai komiška buvo tai, kad merginų tualeto durys beveik rėmėsi į gitaristą, tad grojant grupei ten patekti buvo praktiškai neįmanoma.
Koncertą suorganizavusi vietinė grupė Barrel, neslėpė džiaugsmo matydami nus. Sakė, kad praėjusiais metais labai patikom Fluff‘e. Ėmė rinktis jauki ir maža publika, sudaužėm bokalais su čekais  ir jie pradėjo groti. Pavarė šaunaus ir trumpo trashcoro, kurį vainikavo vokalisto skreplys, pataikęs tiesiai ant mano maikės. Netekau amo, nežinau, ar tai buvo mano prigimtinis atlaidumas, ar tikras susižavėjimas, tačiau visiškai nepasijutau blogai. Atėjo laikas mums. Prasigrojinėdami supratome, kad bosinis kūbas nei pro kur negali išgroti tiek garso, kad mes jį girdėtume, tad šis nepatogumas lėmė mūsų itin prastą koncertą, su keliais totaliais susimovimais, tačiau pasiteisino absurdo dėsnis – kuo prasčiau pagroji, tuo visiems labai patinka. Suspausta aplinka, prakaitas ir apskritai nelabai suprantama garsi kakofonija padarė savo, ir visai nebuvo svarbu ar mes mokam groti, ar nemokam, svarbu, kad transliavom greitį ir energiją.
Po koncerto kiek pafilosofavę, pasiprašėme eiti į nakvynės vietą. Girtasis vedlys  sutiko  ir mes, kartu su dar keliais vietiniais, patraukėme jo namų link… Ten linksmybės nesibaigė: taurieji gėrimai ir kiti dekriminalizuoti svaigalai virtuvėje, buvo tai, ko mums ir reikėjo paskutinį kelionės vakarą. Iš pirmo žvilgsnio tai gali priminti buitinį alkoholizmą, tačiau to pasekmės net kiek literatiškos. Baisiai susidomėjome čekų-anglų-čekų žodynu. Mokydamiesi vietinių nešvankių frazių, ilgainiui supratome, kad atėjo laikas miegoti.

Sekmadienis mus pasitiko anksti, primindamas, apie finišą, esantį už 1 300 kilometrų. Kelionė namo buvo sunkiai pakenčiama – nusėdėtos šiknos, skaudantys keliai, diskonfortiškas mašinos klimatas, tikrai iki tol taip nevargino. Be viso šito, po kiekvieno sustojimo mašina atsisakydavo užsivesti. Laimei niekur neužklimpom ir ankstų pirmadienio rytą namo grįžom.

Negaliu spręsti už kolegas, bet man Klaustrofobijos ’12 turas neprilygo pernykščiam Summer of pain ‘11. Gal dėl to, kad pirmas kartas visada palieka daugiausiai įspūdžių, o gal dėl to kad šį kartą matėme mažiau egzotikos. Na bet niekuo nesiskundžiu, nieko nesigailiu. Nežinau kaip būtų, jeigu važiuotume dar kartą, tik jaučiu, kad pakibtume ties plonyte riba tarp didelės sėkmės ir visiško nesusipratimo.  Viską palikę fantazijų pasaulyje, apsisprendėme nustoti.

Štai tiek,
Shilčiausi jausmai!

PS:  Driskių skylėj turime bene geriausią garsą visoje Europos DIY scenoje!