Proziški atsiminimai apie La Casa Fantom + Bedugnės koncertą

Darganotą ankstyvo
spalio vakarą susipurtęs porą butelių alaus išdrįsau keliauti į traukinių stotį.
Taip išpuolė, kad kauniečiai kolegos nevažiavo kartu, tad jaučiausi kiek
nejaukiai vienas keliaudamas į drėgną nežinomybę, kitaip vadinamą Vilniumi. Alus
pilve traukė snūstelėti, tad atsisakiau minties į kelionę pasiimti ko nors
skysto ir su laipsniais. Vietoje to, apsiribojau knyga ir protarpiniu žvilgsnio
užmetimu į akliną juodą tuštumą už lango, čiabuvių meiliai šaukiama „Lietuva“.

Bekeliaujant
niekaip negalėjau atsikratyti minties, kad nebesu šio pasaulio gyventojas, o
dundu kažkur tuščiojo kosmoso erdvėje, kelionėje, apribotoje nuo tokių banalybių,
kaip „tikslas“ ar „taškas A“ su visais kitais taškais. Egzistencialistinių ginčų
su savo paties (ne)sąmone išlipu šlapiame Vilniaus stoties perone, traukiu link
Maximos, renkuosi alų, grąžinu valstybės pinigus į apyvartą, keliauju supamas
nejaukių stotinių žvilgsnių link xi20. Pirmoji mane pasitinka sena gera
nuokalnė, pagiringą rytą pavirstanti į Golgotos kalną. Su nerimu žiūriu į kitą
gatvės pusę ir matau savo praeitį ir galbūt nelaukiamą rytojaus ateitį.

Pasiekęs skylę
jau sutinku pirmuosius vietinius draugus ir pažįstamus, su kuriais galiu
begėdiškai tenkinti savo tuštybę, pasakodamas apie, atrodo, nesibaigiančius
Kauno nuotykius ir padavimus.

Apsilankius dar
kelissyk parduotuvėje, prisiparkuojame Ivanauskaitės katino paunksmėje kartu su
kitais bėdžiais ir Krasnūchos vaikais. Po keleto alaus mes jau viduje, kur
pradeda groti Vilniečiai neocrust‘eriai Bedugnė. Jie atgrojo ilgą ir kokybišką
programą, bet nusibosti nespėjo. Muzika vežanti ir prieš kokius 3 metelius
būčiau apsiseilėjęs iki ausų tokiame koncerte. Tačiau dabar tik santūriai
linksėjau į taktą, gurkšnodamas iš vienos kitos skardinės ir laukiau headliner‘ių,
kuriuos taip begėdiškai sugebėjau praleisti pasirodo jau bent 2 kartus!

La Casa Fantom buvo taip kaip ir tikėjausi. Chebrytė sugrojo emocionaliai ir
tvarkingai, gal tik vokalo truputį trūko, ypač būgniorui. Labai smagu kad
sugrojo mano ir dar kelių žmonių mėgiamiausią jų gabalą, tad lūkesčiai buvo
pilnai patenkinti. Taip kad labai ačiū norvegų miškiniams ir tiems kas juos
pakvietė į mūsų gūdžią girią.

Po koncerto
draugas suteikė nakvynę, o jo draugas dar ir nemokamą kelionę iki jos. Pakeliui
buvo patenkintas mano ir kitų troškimas kebabo, kurio nebuvau valgęs kokius 4
metus. Pasirodo kebabų tuo pat metu norėjo ir policijos ekipažas, tačiau ši
pasaulių kolizija nebuvo itin įspūdinga.

Po kelių valandų
miego, manęs jau laukė troleibusas, traukinys ir kiti neitin malonūs dalykai
ryte, kai esi neišsimiegojęs ir neišsišikęs. O šikimas tai ne juokai!

halikarnasiux

koncerto anonsas