Stalo futbolo turnyro + Pankroko vakarėlio foto reportažas!

Šeštadienio rytas buvo ne pats lengviausias kaip man, taip ir kitiems penktadienio vakarėlių liūtams, bet sočiai atsigėręs stebuklingo vandens iš po krano vis dėlto išjudėjau infoshop‘o link.
Planas toks: sulaukti dar vieno stalo futbolo stalo (wtf did i just wrote) ir pradėti turnyrą, sulaukti zilitono, iškepti vieną-kitą pyragą, pamaitinti švedus. Kol kalbėjau su nakvojančiais ten geraširdžiais vikingais iš grupės The Sensitives ir jų gidu Bananu pasirodė ir iš anglų kiekvieną savaitgalį atskrendantis tam, kad pažaisti už FC VOVA Paulas. Note to self: nežadėk bulvinių blynų, jei nesi tikras, kad yra elektrinė tarka. Apsipirkinėdamas su Paulu pradėjau gavinėti sms nuo pirmų norinčių dalyvauti turnyre, bet nesugebėjųsių atsikelt laikų veikėjų.
Stalo surinkimo komandai sekėsi irgi ne per geriausiai – trūko detalių, rankenų, varžtų, bet viską išsprendė b4c diy stalių įgūdžiai.

Veiksmas vėlavo apie dvi valandas, bet pagaliau stalas atvažiavo, susirinko pakankamai daug žmonių, buvo užregistruota 11 komandų (tarp kurių atsikurusios po penkių metų pertraukos POLEG (Paulas + Olegas) ir Domas+Govorkovas (nežinau pavadinimo)).

Visi turėjo sužaisti su visais, 4 komandos turėjo išeiti į kovą dėl prizinių vietų. Prizas – respektas ir rankos paspaudimas.

Kelias rungtynes sužaidė ir The Sensitives ir nors laimėti prieš rytų europiečius jiem nepavyko, šypsenos ir juokas bylojo tai, kad jie vistiek liko patenkinti.

Pradėjęs ruošti tešlą pyragui supratau, kad neturiu pakankamai rankų, kad spėčiau viską laiku. Laimei netrūko „anarcho-aktivistų“ kurie padėjo maišyti tešlą, skusti ir tarkuoti bulves. Kepėm su Pifu šokoladinius pyragus. Nors pirmas ir pridėgė šiek tiek, to NIEKAS NEPASTEBĖJO. Buvo labai skanu. Papildomai skanėstų atnešė tik Skaistė. Jai – ačiū, kitiems – minus „anarcho-taškų“.

Bulves tarkavo 5-6 pamainos. Praėjus valandai buvo sutarkuota tik pusė visų bulvių, bet nusprendėm, kad „px, užteks“. Neapsirikom. Užteko blynų visiems ir nors aš supainiojęs prieskonius įbėriau ne raudonųjų paprikų, o čili pipirų, blynus pagyrė beveik visi.

Zilitation (ziliton + playstation) fronte irgi buvo susidurta su nesklandumais. Trūko laido, jungiančio konsolę prie televizoriaus, bet laimei „anarcho-inžineriai/kabelšikai“ – Pifas ir Šlanga sugebėjo susukti trūkstamą laidą iš rastų medžiagų. Jų pastangos nenuėjo veltui. Norinčių pažaisti 8-bit futbolo, pašaudyti 8-bit ančių ir palakstyti su 8-bit italu-santechniku netrūko.

O baltaruso Dimos neeiliniai sugebėjimai valdant Mario surinko pilną kambarį žiūrovų.

Pamatęs kartridžą su vežliukais nindzėm svajojau tik apie tą momentą, kai prisėsiu ant sofkės ir galėsiu vėl pažaist už Leonardo, kaip žaidžiau prieš beveik 20 metų. Bet kai pagaliau po blynų kepimo maratono ištrūkau iš virtuvės ir drebančiom rankom įgrūdau išsvajotąją disketę į zililtationa supratau, kad tai eilinė piratinė apgaulė su 999999 žaidimų viename, bet be jokių vėžliukų ir be jokių nindzių. FML.

Turnyro pabaigos neteko pamatyti, nes turėjom su grupe keliauti į skylę, ruoštis koncertui. Bet pasiekė ir mane žinia, kad turnyro nugalėtojais tapo neįveikiamas duetas GRIB IR DEB (Viesturs+Pokemonas ar atvikščiai) su kuo juos ir sveikinam. Respektas.

Būtų gerai, kad koks nors „anarcho-žurnalistas“ papildytų mano reportažą, nes nelabai daug spėjau pamatyti stalo futbolo rungtynių.
Nors daugiausia laiko buvau atsisūkęs į keptuves, vis dėlto ir ten sugebėjau pajausti jaukią draugišką atmosferą, išgirsti daug juoko ir pamatyti daug šypsenų. Buvo žiauriai smagu. Nors startas buvo nekoks, bet gautas rezultatas nenuvylė nei vieno apsilankusio tą dieną infoshope (asmeniškai klausinėjau visų).

Vėliau laukė koncetas Luko Striukė + The Sensitives + DJ Vakarėlis. Mes turėjome jį pradėti. Mūsų visų nuostabai jau aštuntą valandą susirinko pakankamai daug žmonių tarp kurių buvo nemažai atvykusų iš kitų miestų.

Po ilgos ir varginančios dienos infošope buvau visiškai išsekęs ir trumpam prigulęs ant scenos už kolonkių, pats nepastebėjau, kaip užsnūdau pusvalandžiui. Jėgų nebuvo visiškai ir tai tik pasitvirtino, kai po kažkurios dainos man „išsijungė šviesos“, parkritau ant kelių ir vos nenualpau. All in all, pasirodymą mūsų vertinu labai blogai: dingo balsas po pirmos dainos, vienos dainos tekstą nesekmingai skaičiau iš telefono, būgnai failino kaip niekad ankščiau, nervai nelaikė ir tai buvo kažkoks chaosas. Bet kažkodėl šokančių ir dainuojančių kartu netrūko, kas buvo labai malonu.

Toliau grojo The Sensitives. Jų gan lengvas, bet energingas folk-punk paliko mažai abėjingų. Įsijautusi minia tęsė šokius, bandė dainuoti kartu ir prašė daugiau ir daugiau. Garsas palyginus su diena prieš vykusių jų koncertų Pogo bare buvo nuostabus. Visi instrumentai skambėjo labai gerai. Net sunkesnės muzikos megėjams patiko švedų nuoširdumas ir atsidavimas. Viskas buvo labai gražu ir aš pirmą kartą gyvenime nusipirkau albumą grupės iš užsienio.

Šokiai iki paryčių – tai neatsiejama DJ Vakarėlio programos dalis. Taip buvo ir šį kartą. P***ui kaip tu šoki, p***ui kaip tu dainuoji, kai groja tavo vaikystės gabalai, net droviausi ir nerangiausi tampa Michael‘ais Jackson‘ais. Bet per daug šio vakaro paslapčių vis dėlto neatskleisiu. What happens in Vegas – stays in Vegas. Tik noriu pasakyti meilės ištroškusiems paaugliams: „get a room“.

Na ir pabaigai noriu dar kartą pabrėžti kaip buvo smagu. Viskas buvo daug geriau, nei tik galėjau tikėtis (išskyrus mūsų pasirodymą). Mes turime labai gerą tūsą ir turime rūpintis, kad jis išlyktų. Gal žmonių ir grupių sumažėjo per pastaruosius 5 metus, bet užtat tie kas liko dabar – viena didelė šeima. Ką darom kitą savaitgalį?

P.S. Dėkui Skaistei už išplautus indus, Rokui už nuotraukas, Kiprui už garsinimą!

X 20 – diena kai buvo pankrokas.

Leprekonas