Author: opit

  • Hack And Tell #9

    Vėl kartosim techninės kūrybos šventę. Šį kartą kartu su visu pasauliu (https://day.arduino.cc/) švęsime atviro kodo Arduino mikrokontrolerių dešimtmetį — per šiuos dešimt metų mikrokontrolerių programavimas ir elektronikos prototipų kūrimas iš uždaro ir brangaus užsiėmimo tapo plačiai prieinamu visiems. Kviečiame atsinešti tai, ką sukūrėte: nuo elektronikos iki mechanikos, nuo programavimo iki meno kūrinio, nuo neveikiančio prototipo iki gaminio. Kovo 28 d., 19:00, Technariume.

    Arduino Day
    Arduino Day

    Jei bus šilta, kepsime barbekiu, jei bus noro, žiūrėsime filmus. Ateikit!

  • Sekmadienio kinas

    Du fantastiniai filmai, kuriuos vėl verta pamatyti, nuo 19:00:
    La Jetee (1962m, 28 min)

    Blade Runner (1982 m), cyberpunk classic:

  • Vilnius Hack And Tell #6

    Sveiki, hakeriai ir hakerės!

    Pagaliau Vilniaus Hack And Tell grįžta po vasaros atostogų. Kviečiame pasislėpti nuo rudeninės darganos šiltame rūsyje ir pasigirti vasaros rezultatais. Nepamirškite, renginys bus tiek geras, kiek mes jį padarysime patys, čia nebūna kviestinių superžvaigždžių, niekas neruošia specialios pramoginės programos, todėl nestabdykite ir neškite savo hackus parodyti kitiems.

    “Hackas” neturi būti kažkas blizgančio ir išbaigto, svarbu, kad tai vežtu tave, o jei failina, tai failintų epiškai! Kiekvienas dalyvis gaus 5 minutes parodyti savo dalyką, tada publika užduos klausimų. Renginio gale visi išrinksime geriausią vakaro pristatymą, jo autorius/ė gaus pereinamąjį prizą, kuriuo galės džiaugtis visą mėnesį iki kito HnT.

    Mes neribojame temų, susirinks techniškai išprususi publika, todėl pasistenkite, kad jai nebūtų nuobodu. Perspėjame, kad Hack And Tell nėra startupų pičų vakarėlis.

    Jei kartais jūsų darbovietė norėtų pastatyti visiems picos, prašau, susisiekite su manimi – mic pas wemakethings.net.

  • Vilnius Hack And Tell #3

    Balandžio 5 kviečiame į Vilnius Hack And Tell Numeris Trys.
    Peržiūrėkit savo kodo repozitorijas, stalčius su senais projektais, lentynas su popieriais ir atsinešti ką nors parodyti. Tai nebūtinai turi būti švytintis išbaigtas daiktas, svarbiausia – domėtis, dalintis ir mėgautis.

    Po renginio vyks Cryptoparty #001 – aiškinsimės, kaip veikia RSA šifravimo algoritmas, keisimės viešaisiais raktais.

    Renginio metu salėje nerūkoma.
    http://www.meetup.com/vilnius-hack-and-tell/events/174346862/

  • LUNI dirbtuvės. Informacinis privatumas ir saugumas internete [Kaunas]

    Kovo 23 d., 17h LUNI Kaunas kviečia užsukti į kultūrinę erdvę “Butas”, kurioje tinklų specialistas Vytas pasidalins savo žiniomis ir patirtimi bei padės mums saugiau jaustis (arba pasakys, kodėl reikėtų nesaugiai jaustis) virtualioje erdvėje.

    Saugumas internete nedaug kuo skiriasi nuo saugumo namuose – tikriausiai vienintelis skirtumas yra tai, kad internete nėra saugių rajonų. Internetas toks, koks jis šiuo metu yra, buvo sukurtas palyginus neseniai, ir interneto saugumas, skirtingai nuo namų saugumo, niekad, deja, nebuvo tema, kuria namie, mokykloje ar universitete buvo daug kalbama. Kiekvienas interneto vartotojas turėtų žinoti bent kelis pagrindinius ir paprasčiausius principus kaip apsisaugoti nuo informacijos nutekėjimo:

    * Kaip paprastai užšifruoti viešais tinklais perduodamą informaciją?
    * Kaip sumažinti galimybę nukentėti nuo atakų, per kurias nuteka slaptažodžių duomenų bazės?
    * Kas yra socialinė inžinerija?
    * Kaip apsisaugoti nuo žalingų programų?

    Atsineškite savo nešiuojamuosius kompiuterius!

  • Vilnius Hack ant Tell #2 + Cryptoparty #000!

    Kaziuko mugės proga laikas pats vėl susiburti. Todėl skubėkite šlifuoti aštrius naujų projektų kampus, nupūskite dulkes nuo senų ir vakarop atkurnėkite į Vilnius Hack And Tell #2!
    Prieš Hack And Tell vyks pirmasis Vilniaus Cryptoparty — dalis globalaus grasroots renginių tinklo, kurio metu mokysimės naudoti privatumo bei anonimiškumo įrankiais. Šįkart kalbėsime apie Tor’ą.

    17:30 Cryptoparty #000

    19:00 Hack And Tell #2

    21:00 Rezultatų aptarimas, bendravimas ir improvizuoti hackai.

    Šį kartą per Hack and Tell tikrai stengsimės visus versti laikytis penkių minučių laiko limito.
    Atsinešk laptopą (nebūtinai), savo hacką, viešą PGP raktą, Kaziuko baranką ir butelį alaus.

  • Vilnius Hack And Tell #1

    Išbandei naują įrankį? Patobulinai seną? Prijungei apvalų prie kvadratinio? Tyrinėjai Mandelbroto aibės pakraščius? Pamirksėjai šviesos diodu? Paskaičiavai Visatos masę? Surinkai Sterlingo variklį iš skardinių? Nulipdei molinį kulkosvaidį? Prijungei mobilų telefoną prie sulčiaspaudės? Radai paprastą sprendimą sudėtingai užduočiai? Sudėtingą sprendimą paprastai užduočiai? Ateik ir papasakok apie tai tokiems pat, kaip tu!

    Tu turėsi 5 minutes pristatyti savo projektui, po to publika galės užduoti klausimų ir pateikti komentarų. Mes neribojame temų ir platformų – tinka viskas nuo asemblerio iki sociologijos, nuo AVR iki Petri lėkštelių, nuo medžiagų atsparumo iki kvantinės chemijos iki colinių sriegių iki keistų dviračių; svarbu tik vienas dalykas – kad tau tai būtų jėga ir cool.

    Vienintelis apribojimas – tai nėra platforma pristatinėti naujoms verslo idėjoms ar startupams – parodyk kodą, schemą ar formulę, o ne marketingo prognozes. Veikianti (ar neveikianti) demonstracija yra verta tūkstančio slaidų. Susirinks techniškai išprususi publika, todėl pasirūpink, kad jai nebūtų nuobodu – daugiau techninių vidurių, mažiau tuščiažodžiavimo!

    Mes turime projektorių, audio stiprintuvų ir elektros. Jei tau reikia kokių nors ypatingų priemonių savo projektui parodyti, pranešk iš anksto, gal ką sugalvosim.

    Mums gal būtų patogiau, jei registruotumėtės į šį puslapį, bet jei nenorite, prašau, parašykite man į mic(aaaa)wemakethings.net. Vietų skaičius ribotas, pirmenybė tiems, kas nori ką nors parodyti.

    Kur: XI20
    Kada: sausio 25, 19:00

  • Užsukit į dirbtuves

    Su bičiuliais jau kurį laiką stengiamės atidaryti taip vadinamą hackerspace’ą — atvirą, bendruomenės palaikomą dirbtuvę, kurioje galėtų dirbti, susitikti ir bendradarbiauti žmonės, kuriems įdomu technika, mokslas ir DIY kultūra. Šiuo metu turim daug įrangos ir šiokias tokias patalpas, bet jau nebetelpam ir ieškom didesnių.

    Gruodžio 28, 16:00 darom ‘atvirų durų dieną’ — jei įdomu, kaip atrodo dabartinės mūsų dirbtuvės, susipažinti,
    pažiūrėti į mūsų daromus dalykus, pagalvoti, ką galime veikti kartu,
    užsukit. Gal bus ugnies patranka ir barbekiu industrinėje dykumoje.
    Parašykit crew(aa)technariumas.lt, papasakosim, kaip atsirasti vietoj. Veiksmas Vilniuje, nes visi gyvena default’e.

  • Sirija

    Pakankamai daug kartų pakartojus melą, jis tampa tiesa. Pakankamai supaprastinus be galo kompleksišką tikrovę, tiesa virsta melu. Dauguma XX amžiaus karų prasidėjo melu (prisiminkit Irako karą. Prisiminkit Antrąjį Pasaulinį karą ir slaptas SSSR-Vokietijos sutartis, nacių propagandą apie Lenkijos agresiją, etc.). Prisiminkit Irano-Irako karą, Vietnamą, Čečėniją, Pirmo Pasaulinio karo pretekstą ir praktiškai bet kurį kitą ginkluotą konfliktą. Žmonėms šiaip visai nepatinka kariauti, todėl į karą juos įvelia per melą.

    Viena priešprieša apibūdinti visą neįtikėtinai sudėtingą istorinį, religinį, etninį, post-kolonijinį, ekonominį ir geopolitinį katilą, kuris šiandien yra Sirija, yra būtent toks brutalus ir iš esmės neteisingas supaprastinimas. Ten gyvena (ir daug metų daugiau ar mažiau sugyvena/o) krikščionys, kurdai, sunitai bei šiitai (valdžią turi viena jų atmaina — alawitai), druze, armėnai, žydai, pabėgėliai iš Palestinos, Hamas, Hezbollah, Baath’istai ir jų saugumas, kontrabandininkai, žmonės, kolaboruojantys su valdžia, žmonės, prieš ją kovojantys, žmonės, blokuojantys Internetą, žmonės, naudojantys proxy serverius, tūkstančiai skirtingų interesų. Paprastas priešpastatymas ‘diktatorius prieš Vakarų demokratijos vertybes’ ar ‘Assadas prieš al Quaedą‘ yra tokie patys aukščiau aprašyti supaprastinimai. Ir tai nereiškia, kad Assadas nėra skerdikas, vertas bilieto į skrendantį nx lėktuvą. Lygiai taip pat nereiškia, kad daug žmonių Sirijoje nelaukia šitos invazijos ir nenori, kad juos bombarduojantys būtų subombarduoti.

    Nepamirškit, kad tai, ką rašo ir rodo žiniasklaida, nėra bešališkas tikrovės aprašymas ir analizė — tai yra medijos naratyvai, pagal apibrėžimą. O apie gilesnes konflikto priežastis, neabejotinai esančias ilgalaikių strategijų dalimis, galima tik spėlioti. Ko gaila, tai svetingų ir šiltų Sirijos žmonių, ant kurių krenta vienokios ar kitokios raketos.

    Ilgasis karas prieš terorizmą [.pdf]’, ‘demokratija prieš diktatorių’, ‘civilizacija prieš fanatikus’, ‘Obama prieš Putiną’, ‘sustabdyti cheminių ginklų naudojimą’ yra arba naivūs, arba tyčia apgaulingi bei ciniški naratyvai. Assadas, Obama, Putinas, Husseinas, Goebbelsas, Al-Quaeda, Nike, Cameronas, Raytheon, Uspaskichas, Miley Cyrus, Zuckerbergas, Erdoganas, Vatikanas, beveidžiai ES droidai ir biržų algoritmai, mama Maxima ir dėdė Ho — jie visi vienoje pusėje, visi jie yra įvairių save palaikančių hibridinių galios struktūrų dalys, visi jie mielai įkištų koją į tą batą, vienaip ar kitaip minantį ant žmogaus veido. Kitoje pusėje — tie, kurie norėtų tas struktūras išrinkti ant dalių.

  • Nedraugiškas Internetas

    Jungtinėse ‘They Hate Us For Our Freedom‘ Valstijose brinksta riebus skandalas. atskleista, kad vietinės tarnybos turėjo tiesioginį priėjimą prie Google, Facebook, Apple, Skype ir daugelio kitų firmų vartotojų duomenų — pokalbių, laiškų, chat’ų, paieškų ir t.t. Taip pat ir keletas kitų nemalonių dalykų, pavyzdžiui, tai, jog NSA gaudavo komunikacijų metaduomenis (pavyzdžiui, skambučių trukmę, identifikacinį kodą, lokaciją, adresatą) iš ryšio paslaugų tiekėjų.

    Iš esmės, nieko naujo — daugybė žmonių Internete seniai operuoja vadovaudamiesi prielaida, kad jų veiksmai gali būti stebimi, ir elgdamiesi atitinkamai. Be to, panašūs dalykai yra nutekėję ir seniau ir jau seniai tapę Interneto folkloro dalimi.

    Kas skiriasi šį kartą yra tai, kad sekimo programos tapo viešai, on the record, pripažintos tos šalies valdžios. Ir panašu, kad apie tai reikia kalbėti.

    JAV diskusija pastarųjų dienų tema verčia susiimti už galvos, vien dėl naujakalbės tankio. Susijusios kompanijos, žinoma, puola neigti bet kokius savo sąryšius, išleisdamos keistai panašius ‘deniable denials’. Verta paminėti, kad a) jos teisiškai ir negalėtų pripažinti savo dalyvavimo b) techniškai yra ir kitų būdų susiurbti informacijai – tam nebūtinas tiesioginis priėjimas prie Google ar FB serverių, ar jų vadovų sutikimas. Galiausiai galbūt tai buvo pasiūlymai, kurių jos negalėjo atsisakyti.

    Siurrealus elementas JAV taip pat yra dažnas diskusijos fokusavimasis ties tuo, ar yra sekami JAV piliečiai, ar ne (analogiškas nesenam klausimui — ar etiška dronais šaudyti į JAV piliečius be perspėjimo, ar nelabai). Tada visam likusiam pasauliui, kuris nekariauja su Amerika, reikia sugalvoti, ką jis mano apie visą šitą reikalą.

    Tuo metu hakerių tautos žiniasklaida į pirmus puslapius iškiša abiturientų egzaminus, uspaskicho meilužės, pupytes ir astronautų šūdus. [eina 2013’ieji, ir iš tiesų sakau jums — the media is fucked up].

    Man įdomu, ar kas nors paklaus Lietuvos valdžios atstovų apie tai, ar bent advokatams/gydytojams/mokslininkams/politikams jie patartų nesinaudoti Gmail’u ir šifruotis laiškus? Ir jei taip, koks būtų atsakymas? Turbūt graudžiai juokingas. “<..> yra atsakingas už šitą sritį, bet nežinau, gal žmogus net kompiuteriu nemoka dirbti <..>“.

    Sakyti ‘čia amerikonų problemos‘ yra labai naivu. Nuo tada, kai įstojome į NATO, JAV užsienio politika su visomis jos negerovėmis yra ir mūsų problema (pamenat tą nematomą CŽV kalėjimą?). Nuo tada, kai naudojiesi Gmail’u, Skype, Facebook’u, Tumblr, Youtube ir daug kitų paslaugų, praeitos savaitės naujienos liečia tave labai tiesiogiai.

    Klausimas ‘kodėl visi taip susirūpinę dėl to Interneto?‘ yra vienas iš blogų klausimų. Anksčiau (devynioliktame amžiuje ar šeštame dešimtmetyje) privatumą saugojo ne teisiniai ar techniniai saugikliai, bet praktinis totalaus sekimo neįmanomumas. Dabar nebe, nes vis didesnę budraus gyvenimo ir interakcijų su žmonėmis dalį atliekame kompiuteriniuose tinkluose. Ir juose paliekame neįtikėtinai daug pėdsakų, kuriuos lengva rinkti, kopijuoti, saugoti ir analizuoti.

    Kažkada turbūt jau priėjome ribą, kai žmonės tinkluose laiko pakankamai daug privačių duomenų. Kuomet galima gana tiksliai apibūdinti, rūšiuoti ir prognozuoti žmonių elgesį remiantis jų elgesiu ir tais duomenimis. Štai tada šūdas ir išsitaško į daug įvairių ventiliatorių.

    Sakyti ‘aš niekam neįdomi, nieko blogo nedarau ir todėl neturiu ko slėpti‘ yra pats blogiausias iš blogų dalykų, kuriuos galima čia pasakyti. Dėl keleto priežasčių.

    Niekada negali žinoti, kaip pasikeis valstybė ir pasaulis, kuriame gyveni. Valdžia vograuja apie tai, kad ‘įstatymams paklūstantys žmonės neturi ko bijoti‘, tačiau tai gali išvirsti į atvirkščia teiginį: ‘nenori priduoti savo DNR/pašto/kompiuterio slaptažodžio? Tai tu turbūt darai kažką nelegalaus!’.

    Įstatymai keičiasi — kažkada gal vėl pasidarys nelegalu turėti senelį žydą ar auginti česnakus. Arba asocijuotis su kairiaisiais. Arba dešiniaisiais. Arba užsieniečiais. Įsivaizduokit McCarthy’io laikus su Feisbuku: visi lėktume iš darbo už tai, kad paspaudėme ‘like’ ties, tarkim, anarchija.lt straipsniu apie Emmą Goldman.

    Feisbukas iš viso yra bet kokios informaciją apie žmones renkančios įstaigos svajonė. Jis turi neįkainojamą lobį: didelės žmonijos dalies (iš tiesų, absolučios daugumos žmonių daugumoje technologiškai pažengusių visuomenių) socialinių tinklų ir užsiėmimų tikrame gyvenime žemėlapį. O jo dalyviai noriai murkdosi tame tuščio turinio sraute ir sulig kiekviena įkrauta nuotrauka, kiekvienu komentaru, sulig kiekvienu lankomu renginiu įskundžia save ir savo draugus. Faina ir šilta, kaip prisimyžus į vonią, bet ilgainiui pradeda vėsti ir dvokti.

    Teigti, kad ‘visa tai mūsų saugumui’, yra galvos kišimas į smėlį geriausiu atveju ir demagogija blogiausiu. Toje pačioje Amerikoje daug labiau tikėtina, kad tave nužudys policininkas, nei teroristas. Be to, masinis sekimas gal ir padės sugauti nusikaltėlį gatvėje, tačiau tikrai nepadės prieš nusikaltėlį valdžios kabinete. Veikiau priešingai.

    Galų gale, galvoti, kad esi nesvarbus ir neįdomus — tai savęs nuvertinimas iki amebos lygio. Daugeliui žmonių nesinori būti nežinia kokiais tikslais renkamos statistikos dalimi. Lygiai taip pat jiems nesinori dalintis savo privačiu gyvenimu nei su ‘geromis’, nei su ‘blogomis’ galios struktūromis. Nes jis privatus ir asmeninis pagal apibrėžimą.

    Čia kalbėjau išimtinai apie tik vieną valstybę ir tik vieną sekimo aspektą — tiksliau, tai, ką apie jį žinome. Dar yra milžiniškas privatus reklamos sektorius, finansinių transakcijų stebėjimas, metaduomenų saugojimas ES, ad nauseam, apie ką vėliau. Ką daryti — irgi. Internetas nebe tas, kuriame užaugome.

  • Šiek tiek apie Turkiją


    [via Urtę ir pkmk]

    Turbūt pirmas neteisingas dalykas, kurį žmonės galvoja apie įvykius Turkijoje, yra tai, kad vyksta priešprieša tarp religingų, konservatyvių žmonių ir prie interneto pasijungusio jaunimo. Iš dalies taip, bet viskas kur kas sudėtingiau, tarsi gabalo baklavos struktūra. Aišku, paprastai negalima apibūdinti nei vieno sujudimo arabiškuose kraštuose, bet Turkijoje teko šiek tiek pagyventi, todėl nebūtina pasitikėti masine žiniasklaida, o galima kažką prisiminti ir pačiai.

    Turkija — tai tokia chimera, jau beveik šimtą metų besitąsanti tarp prievarta įskiepyto sekuliaraus ‘modernumo’ ir stiprių tradicijų iš laikų, kuomet religija buvo neatskiriama tiek viešo, tiek privataus gyvenimo dalis. Netgi sunku kalbėti apie Turkiją, kaip apie vienetą — yra graikiška, turistų nugulėta vakarinė pakrantė, yra arčiau arabiškų kraštų esantys pietryčiai, ir yra kurdai rytuose. Važiuojant į rytus, nusilupa turistinis peizažas ir galima pamatyti tai, ką užgožia per noriai save cenzūruojančią masinę žiniasklaidą transliuojama propaganda. Ir vėlgi, konfliktas su kurdais nėra paprastas ar vienareikšmiškas, kaip ir kiti įsišakniję to regiono konfliktai.

    Ir dar yra Stambulas. Kuris yra milžiniškas ir taip pat visiškai nevienalytis: tarkim, Fatih rajone gali būti aprėkta už nepadorią aprangą, o netoliese dangoraižiai ir kostiumuoti klerkai, milžiniški, bet kaip pastatyti, žemės drebėjimo laukiantys darbo klasių priemiesčiai, lūšnynai, turistinis centras, gyvi žmonių centrai, Azijos pusė, Europos pusė, viskas viename.

    Turkijos politinė situacija yra toks keistas atraktorius. Milžiniška, politiškai/finansiškai stipri armija pati sau prisiskyrė Turkijos respublikos įkūrėjo Atatiurko priesakų saugotojos rolę: neva, jie neleis šaliai pamesti demokratijos priesakų, neleis religijai ir kitiems prietarams išsikeroti valstybiniame lygmenyje. (Reikia pridurti, kad Atatiurkas Turkijoje yra garbinamas labiau, nei Jėzus Lenkijoje). Armija yra tam tikra šešėlinė valdžia, kuri jau keletą kartų nuėmė šalies vyriausybes.

    Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo gražu — tautai atstovaujanti valdžia pakontroliuojama, kartais gauna per galvą, jei pradeda krypti į šoną, na, o sekuliarios valstybės principas irgi geriau, nei religinės. Tačiau kiekviena galia, kuri išlieka taip ilgai, labiausiai būna susirūpinusi savo pačios išlikimu. Turkijos kariuomenė yra milžiniška mašina, kuri disponuoja daugybe resursų, kuriai naudinga tęsti konfliktą su kurdais, ir kuri savo plėtrą užtikrina visai ne ‘demokratiškais’ būdais. Tarnyba armijoje vyrams ten yra privaloma, jei jos neatlieki — bus sunku įsidarbinti, vesti, išvykti iš šalies. Jei esi gėjus, turi tai įrodyti ir vėliau bijoti šantažo.

    Tačiau, kiek girdėjau, paskutiniu metu nestabilus galios balansas tarp armijos ir valdžios (ta pati AKP partija su į Lukašenką panašiu batiuška Erdoganu joje sėdi jau kokius 10 metų) pradėjo krypti į valdžios pusę — čia visai įdomus straipsnis apie poslinkius Turkijos politikoje ir visuomenėje bei jos valdžia. Valdžia, savo ruožtu, pradėjo krypti į neokonservatyvumą su davatkiško religingumo prieskoniu: irgi bando panaikinti teisę pasirinkti abortą, vykdo milžiniškus, nelabai skaidrius viešųjų erdvių privatizavimo projektus bei statybas, neatsižvelgdami į poveikį aplinkai ir žmones, kurie ten gyvena. Ir dar praeitą savaitę uždraudė alkoholio pardavimą naktimis.

    Jei reikėtų tiksliai nusakyti, kokios buvo dabar vykstančių protestų prielaidos, tai kone geriausiai nusakė Zeynep:
    vyriausybė, kuri gana populiari ir palaiko ekonominį stabilumą, tačiau kuo toliau, tuo labiau nekreipia dėmesio į žmonių lūkesčius. Opozicija, kuri neorganizuota, nepopuliari ir neturi aiškių lyderių bei tikslų. Masinė žiniasklaida, kuri save cenzūruoja arba yra susijusi su valdžia, iš esmės rodo smarkiai propagandizuotą šūdą (o, Turkiška televizija! Jokios analizės ar konteksto; daug kraujo, verkiančių moterų, Atatiurkų ir vėliavų). Ir išsikeroję socialinės medijos tinklai.

    Kadangi protestai prasidėjo nuo medžių išsaugojimo, dar noriu pridurti šį tą apie gamtosaugos situaciją Turkijoje — jos, bent jau smulkesniame lygmenyje, tiesiog nėra. Maišelius visi meta ant žemės, degina anglį taip, kad kiekviename mieste tvyro smogas. Netikiu, kad stambiu mastu yra kažkaip ypatingai geriau, nes šalis užsiėmusi ekonomikos auginimu.

    Mane labiausiai nustebino ne jėgos struktūrų smurtas — tikrai nieko naujo, galų gale, šalies rytai po juo gyvena dešimtis metų. Labai nustebino miesto (ir kitų miestų) atsakas į jį — dar prieš keletą metų atrodė, kad Turkija yra tokia tingi, biurokratijos ir arbatos gėrimo užliūliuota pelkė, kur aktyvių veiksmų imasi tik pavieniai ir pavienės aktyvistai. O dabar daug visų — nuo Atatiurkistų iki grafikos dizainerių, feminisčių, studentų, futbolo fanų, profsajungų (kurios ten stiprios ir nenustekentos) bei močiučių.

    Kas bus? Nežinau, košė. Ten paprastai klampi, absurdiška, dramatiška košė.

    Tik moralas aiškus: neapsimoka nešti riaušių mentui picos, gėlių ar skaityti knygą. Taip pat kreivai komiška skaityti apie JAV pareiškimus apie taikų ‘protestą kaip demokratinės išraiškos dalį’ bei raginimus ištirti policijos smurto atvejus. Ten gi bankai, jėgos struktūros ir valdžia tampriai susipynę nepasitenkinimų užgniaužimo versle, o kalbant apie policiją — Lt. Pike į kalėjimą juk nesėdo, tik gavo pliūchą nuo interneto.

    Keletą vietinių užrašų išvertė Urtė, taip pat siūlau užmesti akį į #occupygezi, žinoma.
    Juk, kaip sako Erdoganas, socialiniai Interneto tinklai yra ‘didžiausia grėsmė visuomenei’.

  • Z̜̱̺͙͇͔̍͑ͭ̈́A̫̻͍͕̯ͮ̎Lͬ̊̂̐ͅG̺̞̎̏Ǫ͙̬ͪ̂̽̂̿͊ͅ ̭̱̟͉̖͙̮̓͊́̃ͧ Î̷̙̞͖̣̳͎̤̐̈́͊̈̑Š͙̘͉͍ͫͩ͌͋̒͊Ė͔̠͂͜J̧͙͓̹͙͓̞̠͑O̩̹̬ͭ̔̓̋͑̚͠

    Naktį iš penktadienio į sekmadienį pradingo skylėj gyvenęs katinas — niekas iš šeštadienį buvusių nepamena, matė jį ar ne.

    Ypatingų žymių neturi, išskyrus tai, kad jis pats ypatingas. Mažas, juodas. Jei matėt — papasakokit?