Darganotą ankstyvo
spalio vakarą susipurtęs porą butelių alaus išdrįsau keliauti į traukinių stotį.
Taip išpuolė, kad kauniečiai kolegos nevažiavo kartu, tad jaučiausi kiek
nejaukiai vienas keliaudamas į drėgną nežinomybę, kitaip vadinamą Vilniumi. Alus
pilve traukė snūstelėti, tad atsisakiau minties į kelionę pasiimti ko nors
skysto ir su laipsniais. Vietoje to, apsiribojau knyga ir protarpiniu žvilgsnio
užmetimu į akliną juodą tuštumą už lango, čiabuvių meiliai šaukiama „Lietuva“.