Kas yra gražu, o kas bjauru, kur riba tarp šedevro ir kičo, konceptualaus meno laikais nebeturi prasmės. Todėl nemanau, kad šiam pasaulyje, juolab mūsų keistokoje šalyje, yra žmogus, turintis kompetencijos pasakyti, kad graffiti bombing‘as yra ne menas. Tegu bombing‘as nėra visiems priimtinas saviraiškos būdas, suprantu ir tuos, kuriems tai asocijuojasi su vandalizmu ir kelia pasipiktinimą, tačiau graffiti – neatskiriama miesto kultūros dalis. Nenuostabu, kad ir niūrusis Vilniaus urbanistinis vaizdas yra nuolat marginamas, o tokie vaiduokliai kaip „Lietuva“ tampa gatvės [anti] kultūros monumentais. Kol tokias vietas romantizuoja tik mažuma, nereikia stebėtis, kad „Lietuvos“ fasadas buvo uždažytas, o tikras menas realizuotas be jokių sentimentų.
Taigi, piešinys kurį nupiešė Zachas, tikrai buvo visai nieko. Vaikai, rankos, virvės – tikrai gerai padirbėta… Tad jeigu merui bei kitiems dėdėms už šito projekto nuo tokio meno širdis dainuoja, kodėl jie negalėjo jo realizuoti, pavyzdžiui, ant savivaldybės rūmų arba rotušės? Pasirodė per stipru? Greičiausiai nusprendė paslėpti „bardaką ant Lietuvos“. Konservatyvus mąstymas strikes again. Nuostabu tai, kad patys nesuprasdami, sukėlė provokaciją, į kurią bomber‘iai atsakė sudergdami tai, dėl ko buvo sudergta jų. Galbūt kaip tik pataisė? Nekonceptualų (tokį įspūdį susidariau paskaitęs paties Zacharevičiaus komentarą apie savo darbą) šedevrą (taigi freska, seni) papuošė miesto kultūros atributais, kurie tęsia „Lietuvos“ istoriją. Gerai, ginčytis neverta, nes estetika irgi reliatyvi.
O internetiniai kariai nori Linčo teismo. Gražu, kad menininkas labiausiai nuliūdo ne dėl sugadinto piešinio, bet dėl žmonių reakcijos (po to ir komentarai atsiskiedė). Ir čia atsiskleidžia viešosios nuomonės absurdiškumas ir visas redneck‘iškų vertybių liūnas. Pakart, nukapot rankas… Už tai, kad bandė nesutikti, išreikšti savo poziciją, ant „Lietuvos“ akivaizdžiai perduota žinute – „hands off real graffiti“ ?
Gerai, užteks šitos pūgos, tačiau noriu nesutikti, kad šita vertybių sankirta tik apie grožį, estetiką ir meną. Graffitistai pasielgė taip, kaip norėtųsi, kad Lietuvoje būtų elgiamasi dažniau – jie nesutiko, išreiškė savo poziciją. Galbūt kai kuriems šis poelgis smerktinas, gal savaime suprantamas, tačiau man – vėjavaikiškai herojiškas.