2006-02-0302--vasario2006-02-0402--vasario2006-02-2502--vasario2006-03-2003--kovo2006-03-2103--kovo2006-03-2203--kovo2006-03-2303--kovo2006-03-2403--kovo2006-03-2503--kovo2006-03-2603--kovo2006-03-2703--kovo2006-03-2803--kovo2006-03-2903--kovo2006-03-3003--kovo2006-03-3103--kovo2006-04-2804--balandžio2006-04-2904--balandžio2006-05-1305--gegužės2006-05-1905--gegužės2006-06-0906--birželio2006-08-1008--rugpjūčio2006-09-0909--rugsėjo2006-11-0911--lapkričio2006-11-1011--lapkričio2006-11-1111--lapkričio2006-11-2411--lapkričio2006-12-0212--gruodžio Vilnius HC: dr.Green: KONCERTŲ APŽVALGOS: 2006

   dr.Green post po box 790 / Vilnius LT 2050 / Lithuania email drgreen at hardcore.lt phone +370 699 53 201 (Tomas)
dr.GREEN koncertai

koncertai mūsų pačių vertinami penkių kryžiukų sistemoje:
+ - nesėkmingas seansas: pacientas mirė
++ - seansas nepavyko: sveikas pacientas "gavo" ligą
+++ - normalus seansas: pacientas koks buvo, toks ir liko
++++ - seansas pavyko: pacientas beveik pasveiko
+++++ - puikus seansas: pacientas pasveiko ir įsirašė į "Ž.D."


#1 - vasario 3 d., Alytus, "Garažas" #2 - vasario 4 d., Klaipėda, Melnragės seniūnijos salė #3 - vasario 25 d., Vilnius, klubas "Intro" - 10 grynų metų
#4 - kovo 20 d., Lublin (PL), Rugby Pizza #5 - kovo 21 d., Rzeszow (PL), Alchemia club #6 - kovo 22 d., Lviv (UA), klubas "Lalka"
#7 - kovo 23 d., Debrecen (H), klubas "Unplugged" #8 - kovo 24 d., Timisoara (RO), kultūros centras "INCA" - NoBorderFest#2 #9 - kovo 25 d., Novi Sad (SCG, Vojvodina), klubas "NS Time"
#10 - kovo 26 d., Budapest (HU), "Blue River pub" #11 - kovo 27 d., Bratislava (SK), "Subclub" #12 - kovo 28 d., Brno (CZ), "Yacht" klubas
#13 - kovo 29 d., Tabor (CZ), klubas "MC Orion" #14 - kovo 30 d., Chemnitz (DE), baras "Subway To Peter" #15 - kovo 31 d., Berlin (DE), "Kopi" skvotas
#16 - balandžio 28 d., Šiauliai, diy vieta "Elnias" #17 - balandžio 29 d., Kuldiga (LV), nekomercinės kultūros centras "Zabadaks" #18 - gegužės 13 d., Vilnius, klubas "Intro" - "Ladyfest"
#19 - gegužės 19 d., Riga (LV), klubas "Depo" #20 - birželio 9 d., Vilnius, baro "Balti Drambliai" kiemas #21 - rugpjūčio 10 d., Vilnius, PC "Europa" stovėjimo aikštelė
#22 - rugsėjo 9 d., Šiauliai, "Elnio" kiemas" #23 - lapkričio 9 d., Hrodna (BY), klubas "Flint" #24 - lapkričio 10 d., Minsk (BY), klubas "Arena"
#25 - lapkričio 11 d., Baranoviči (BY), DKT #26 - lapkričio 24 d., Riga (LV), klubas "Depo" #27 - gruodžio 2 d., Vilnius, "New Style" klubas

#1 - vasario 3 d., Alytus, "Garažas"
Prabėgus nemažai laiko - beveik 6 metams, vėl sukam vairą į Dzūkijos sostinę, kurios undergroundinį gyvenimą gaivina "vienas lauke karys" Darius Babijonas. Kažkada jis lyg ir buvo didžiosios scenos vadybininkas, organizavęs didelius festivalius ir dirbęs su Lietuvos mąstais didelėmis grupėmis, tačiau pastaruoju metu didelę savo laisvalaikio dalį jis skiria nekomerciniam savo miesto gyvenimui.

Perėjus nuo planinės prie rinkos ekonomikos, Alytaus pramonės monstrai, gaminantys šampaną ir limonadą, šaldytuvus ir medvilnės gaminius turėjo gerokai susiprastinti. Daug žmonių liko be darbo, tačiau, paradoksas, atsirado daug daugiau vietų pinigams išleisti - pagrindinė miesto gatvė buvo įrėminta visokiausiais prekybos centrais.

Gera žinia, kad liko nemažai apleistų patalpų, kuriose beveik nemokamai galima kažką veikti. Taip atsirado ir "Garažas" - medvilnės kombinato kultūros namų pramoninis garažas. Gana didelė betoninė patalpa, kurioje padirbėjus galima sukurti visai neblogą klubą. Tačiau tai - ateities planai. Kol kas turime betonines sienas, dulkių kamuolius ir kelias dienos šviesos lempas. Deja, temperatūrai esant žemiau nulio, visa tai atrodo nelabai patraukliai...

Tik pravėrus garažo vartus, iškilo prisiminai apie koncertą Glivicuose (Lenkija), vykusį panašiomis sąlygomis. Po truputį buvo sudėliotas ir sujungtas aparatas. Žmonių susirinko apie 50, įskaitant ir mus su Lagamino Turiniu. Kažkiek nepabūgo atvykti iš Vilniaus ir Kauno, prie jų prisijungė keistoki Alytaus skinai ir būrelis jaunų hiphoperių. Nepaisant šalčio, vyravo alaus bambaliai. Pagalvojau, kad entuziazmas valdo, bet tokiomis sąlygomis gal vis dėlto geriau nedaryti koncertų - no fun nei grupėms, nei auditorijai.
Bet ši mintis neužvaldė.

Pirmi grojo vieni praėjusių metų atradimų - Lagamino Turinys. Jauni, aktyvūs, energingi, entuziastingi ir vis labiau susigrojantys. Svarbiausia, kad tai yra Grupė - bendraminčių būrys. Kai kas sako, kad jie panašūs į ankstyvuosius dr.Green, tačiau taip gali atrodyti tik paviršutiniškai žinančiam apie reikalus. Kas galbūt dar vis stringa - tai gabalų įvairovė ir tempas.

Mūsų pučiamųjų fronte, kaip pastaruoju metu įprasta, grojo Gedas ir Milda. Gerai, kad Milda girdisi vis garsiau ir užtikrinčiau - tai beveik kompensuoja Konano nebūtį. Arvydas atvyko tiesiai "iš laivo į puotą" - vos spėjo atvažiuoti dėl pūgų. Dėl šalčio ir ne daug žmonių, kažkaip buvo tokia "nieko neprarasi" nuotaika, todėl grojom atsipalaidavę ir visai linksmai. Garsas, tiesą sakant, buvo šaltas ir betoninis, tačiau auditorija norėjo judėti ir netrukus "Garažas" atrodė visai linksmai. Net Alytaus skinai buvo keistai geranoriški ir tik rėkavo "Kas nemyli Lietuvos, tas - nacis!"

Nakvojom Alytaus "Brazilkoje", kur pusantro kambario butą dalinomės su Dariaus vaikais ir žmona. Beje, mūsų buvo nei daugiau nei mažiau, o 15 personų! Iš pradžių visa tai atrodė beviltiškai, bet ilgainiui išsivystė į visai smagų pasisėdėjimą. Ir net užteko vietos visiems išsitiesti.
+++

viršun


#2 - vasario 4 d., Klaipėda, Melnragės seniūnijos salė
Šviečiant žiemiškai saulei ir vis labiau spaudžiant šalčiui išjudėjom link pajūrio. Be didesnių nuotykių netrukus pasiekėm Melnragę. Kadangi organizatoriai dar tik krapštėsi iš savo namų, nuėjom prie jūros. Nuo šalčio aptingusi jūra prie kranto suformavo daugybę įvairiausių formų ledo gabalų, kuriuos labai smagu mėtyti į vandenį arba bandyti pataikyti į plūduriuojančius ledo gabalus.

Beje, nustebino, kad pajūris buvo pilnas tokių romantikų. Kas verčia žmogų ateiti prie didelio vandens telkinio ir svajingai į jį žiūrėti?...

Dar kiek laiko praleidome vietinėje užeigoje, kol pasirodė vienas orgkomiteto narių Ausius ir atrakino nerealiai prišildytą seniūnijos salę. Čia netrukus pasirodė merginos su pilnais puodais troškinio - vizitas pajūryje nuteikė vis smagiau. Ir nubraukė visus nerimavimus po koncerto Alytaus "šaldytuve".

Scena, padabinta sunkaus audinio užuolaidų imitacijomis, buvo "kaip tik" dydžio. Ramiai susistatėm, pasidarėm garsą ir laukėm koncerto. Prieš tai dar davėm chaotiškai juokingą intervą vietiniam laikraščiui. Žurnalistė, matėsi, buvo kiek nustebinta mūsų nerimtumo o vėliau - ir grojimo.

Nepaisant nedrąsių "lagaminų" prieštaravimų, grojom pirmi. Salė tuo metu jau buvo pilna įvairaus plauko žmonių - jų kiekis viršijo visus organizatorių ir mūsų lūkesčius. Keli šimtai nepatingėjo iš Klaipėdos atsitrenkti į Melnragę. Dar kažkas atvarė iš Vilniaus, kažkas - iš Kaliningrado. Panašu, kad Klaipėda yra vienas "mūsų" miestų. Prie viso to pasirodė, jog vasario 4 - B.Marley gimimo diena!

Antrą koncertą pradėjom nuo taip vadinamo instrumentinio "surfo" - savotiškas apšilimas ir garso suvokimas.
Paskui sugrojom, berods, dar kelis naujus gabalus, tačiau tai nestabdė - žmonės pradėjo visaip krutėti beveik nuo pirmų akordų. Palaikymas buvo tikrai galingas ir padėjo atsigauti po nelengvos nakvynės Alytuje. Sugrojom apie 40 minučių. Nors žmonės prašė dar, o ypatingai "Jūros", kažkas pasakė, kad bisas yra antrosios grupės privilegija. Taip ir baigėm nei šiaip, nei taip. Vis dėlto geriau groti trumpiau, bet užtikrintai, negu ilgai ir nuobodžiai.

Lagamino Turinys pratęsė pradėtą darbą - salė tvyrojo šilta ir smagi atmosfera. Visi atrodė įšilę ir laimingi. Tačiau KLP skustagalviai (argi svarbu ar urlaganai, ar skinai?) sugebėjo nutraukti paskutinį LTurinio gabalą, nors į salę jiems ir nepavyko patekti. Prasidėjo panika ir bėgiojimas, kai kurie žmonės matėsi rimtai įsibaiminę. Laimei, susirėmimas neįvyko, nes laiku pasirodė policija, budėję iki pat galo, kol visi išsiskirstė. Dėl to renginio pabaigoje nuotaika truputį pasikeitė, tačiau tai nebuvo šaukštas deguto medaus statinėje. Greičiau prastas skonis, kurį greitai nuplauna alaus gurkšnis. Gaila tų skinų, savo renginių padaryti nesugeba, o gyvena valdomi neapykantos ir prievartos.

Viską galutinai pataisė dar vienas apsilankymas svetinguose Žydriaus namuose Palangoje, kur iki paryčių virtuvėje tęsėsi teorijų kūrimas ir griovimas.
++++

viršun


#3 - vasario 25 d., Vilnius, klubas "Intro" - 10 grynų metų
Net praėjus kelioms dienoms maudžia visus raumenis, o galvoje viskas užsikimšę. Truputį planuotai, truputį ne išėjo savotiškas "Darom" festivalis po stogu. Viskas prasidėjo 2005-ųjų pabaigoje, kai Verbaitis užsiminė, kad kitų metų vasarį grupei sukanka 10 metų. Po truputį subrendo mintis pažymėti šią sukaktį savotišku ska festivaliu. Nustatėm datą ir pradėjom po truputį daryti darbus: maketuoti ir spausdinti plakatus ir flajerius, tartis dėl vietos ir aparato, tartis su grupėmis ir t.t.

Prie viso to savotiškai prisidėjo ir "Zona", išleidusi mūsų rinktinį geriausių dainų albumą "10 grynų metų" - tuo pačiu gimtadienio fiesta tapo ir šio albumo pristatymu. Dar vienas papildomas kabliukas - draugo Gedžio sumontuotas retrospektyvinis "Purvo" videoklipas.

Galų gale nusistovėjo tokia programa: Skapoint iš Lenkijos, Voiceks Voiska iš Latvijos, Frekenbok ir Lagamino Turinys iš Vilniaus, taip pat jamaikietiškų ritmų projektas Zion Explorers.

Kad viskas būtų dar įdomiau ir patogiau, perkėlėm pagrindinę "Intro" klubo sceną į priešingą pusę - taip susidarė daugiau vietos muzikantams (ypač žinant, kad ska orientuotos grupės turi po 6-7 narius). Sieną uždengėm juodu audeklu ir pakabinom jau legendines "Green" klubo ir "Darom" festivalio lempas-bliūdus. Taip pat buvo išnuomota galinga ir kokybiška garso sistema. Kitoje salėje savo erdvę įsirengė Zion Explorers su Faya Selekta, Gonzales ir Radža. Muzikantams atiteko "šaldytuvas" - didžiulė nešildoma salė be elektros.

Tikėjomės, kad bus daug žmonių, nes buvo skelbta labai iš anksto ir šiaip neeilinė proga. Be to, kas vyko vėliau turbūt niekas nesitikėjo. Nuo pat durų atidarymo 7pm, prie durų susidarė būrys žmonių, kuris sumažėjo tik apie 10pm. Šiuo atveju būtų pravertusios spec. tvoros, reguliuojančios srautą. O mūsų atveju, labai pravertė apsauginis, šiaip ne taip susitvarkęs su minia. Galų gale "Intro" erdvėse kažkokiu būdu sutilpo virš 1000 žmonių. Ne tiek jau daug mažiau negu per "Darom" festivalį arba prieš kelias savaites vykusius jungtinius Lietuvos alternatyvos apdovanojimus. 10 metų įdirbis davė savo vaisius :)

Daug matytų ir mažiau matytų žmonių iš visos Lietuvos, Latvijos, Estijos ir kitur. Koncertas prasidėjo pavėlavęs daugiausia pusvalandį ir nuo pat pirmosios Lagamino Turinio dainos prasidėjo kunkuliavimas, nurimęs tik per paskutiniąją grupę. Lagaminai be jau žinomų gabalų pagrojo ir mūsų "Nice Looking Guy". Išgirdęs šią dainą iš pradžių galvojau, iš kur taip gerai žinau šitą jų gabalą.

Paskui - Frekenbok su juodais cilindrais ir savo linksma balaganiška nuotaika. Žmonių vis dar daugėjo, buvo jau sunku nusiirti nuo vieno klubo galo iki kito, todėl planai parodyti planuotus video sugriuvo po "Darom" festo filmuko.
Kažkas prieš koncertą juokavo, kad reikėjo viską daryti Sporto rūmuose.

Užlipus ant scenos, energija pasiekė kulminaciją - minia grėsmingai bangavo ir griuvinėjo. Nepadėjo nei prašymai šokinėti į viršų, o ne į šonus. Vieni draugai padovanojo duonos kepalą su žvakutėmis ir "Daktarų" degtinės butelį, kiti tiesiai iš Minsko atvežė degtinę, įpakuotą karinėje dėžėje. Dar anksčiau visi gavom po languotą peteliškę ir rankų darbo tašes su mūsų tekstais ir vaizdais. Besijungiant pasigirdo daugiabalsis "Ilgiausių metų", o pradėjus groti viskas susijungė į vientisą kamuolį. Gaila, Verbaičiui palikus garso pultą, jo kolegos nesugebėjo suvaldyti garso ir nelabai girdėjosi pučiamieji bei balsas. Ir anksčiau žmonės dainuodavo kai kuriuos mūsų gabalus, o šįkart atrodė, kad visi išmoko dainų žodžius.

Retai būna, bet jau po pirmojo gabalo norėjom apraminti visus su "dr.Guillotine", tačiau tai nepavyko - visi šokinėjo-stumdėsi-griuvo toliau. Techniškai sugrojom ne kaip - visi po truputį klydo, bet tai nebuvo svarbiausia - energija judino "Intro" stogą, nuo kurio iš pradžių po truputį, o vėliau normaliai varvėjo kondensatas. Atidarius lauko duris, į žiemos naktį kaip iš pirties virto garų kamuoliai. Proginės "Jūros" dainuoti faktiškai nereikėjo - tai su malonumu atliko publika. Be įprastų gabalų, sugrojom "Vitaminą K", o pabaigai - "Skata". Atmosfera buvo panaši kaip per "Darom" - nuvargę, nusibėgioję, gal kiek perdegę, techniškai sugrojom ne be priekaištų, tačiau emociškai tai buvo sprogimas!

Po mūsų grojo kolegos iš Rygos Voiceks Voiska, "padovanoję" savo "Skata" versiją, nuoširdų bendravimą ir savojo ska dozę. Nors jie juokais prisibijojo groti po mūsų, tačiau išlaikė linksmybes tame pačiame lygyje. "Zion Explorers" salėje tuoi tarpu užvirė rimti šokiai, o muzikos selektoriai buvo nuolatos išsišiepę ir patenkinti.

Užuojauta Skapoint, kad jie buvo priversti laukti savo eilės iki vidurnakčio. Vis dėlto kam įdomu, tas tikrai sulaukė tokio reto daugiau mažiau gryno ska mūsuose. Daugybė žmonių ant scenos (5 pučiamieji!) su simpatiška vokaliste priešakyje sugrojo daugybę žinomų ir savo kūrybos kompozicijų. Man jie priminė kažkada "grynuose" grojusius Froglegs iš Piterio. Žmonių klube jau buvo kiek mažiau, todėl norintys galėjo smagiai paskankinti.

Pavyko ir svarbiausia renginio dalis - komunikacija. Daug naujų pažinčių, flirtų, simpatijų, seniai nesimačiusių draugų susitikimų, pasakojimų ir šypsenų. Truputį po 5am klubo valdžiai šiaip ne taip pavyko sustabdyti įsibėgėjusius "Zion Explorers", kurie užbaigė šitą karštą, linksmą, masyvų ir įsimintiną festivalį. Pagarba visiems prisidėjusiems, dalyvavusiems, šokusiems! Kaip ir "Darom" festivalyje, visas renginys (kadangi jį darė mūsų grupė) gauna maximalų įvertinimą, nepaisant ne pačio geriausio mūsų pasirodymo.
+++++

viršun


#4 - kovo 20 d., Lublin (PL), Rugby Pizza

Pagaliau išvarėm į turą (prieš tai keli bandymai žlugo dėl lousy vadybos) ir pirmas koncertas nutiko Liubline, kur pasirašėm prieš daugelį metų "juniją". Apžiūrėjom senamiestį pro busiko langą (o kitą dieną ir smagiai po jį pasivaikščiojom), kol bandėm rasti LSM rajoną, kur turėjo būti picerija prie stadiono.

Nors atrodė, kad vėlavom, atvažiavom pačiu laiku - mus iškart persiėmė organizatorius ir nusivežė pas save namo su home made maistu ir rūpestinga mama. pabandėm nepersivalgyti sojos kugelio. kai kam pavyko.

Grįžom į barą, kur jau pradėjo rinktis žmonės. Bendras vidurkis kiek vyresnis nei LT koncertuose, daug skinų. Prieš mus grojo trys grupės, vienos kurių organizatorius Kruko visai nenorėjo, bet taip išėjo. Pirma grupė priminė kažkada su mumis grojusius Ssaki, nors sakė, kad bus noizas, bet buvo gitarinis indie rokas. Kadangi pirma grupė, tai ir klausėm dar atidžiai nori-nenori.

Paskui pradėjom žaisti stalo futbolą. Kadangi ne Vokietijos skvotai, tai žaisti įmanoma. Bet su lenkais taip būna, jei parodai jiems širdį, tai ir plėšia kol nepasakai, kad gana :) Bet kuriuo atveju, prieš pradėdami groti jau turėjom keletą "pažįstamų".

Grupė Full Old School Bejbi grojo daugiausia lenkų pankroko klasiką su keliais tarpt. hitais. Nors sakė, kad paskutinis gabalas, bet pagrojo dar 4-5 neskubėdami.

Po to - Komishe Pilze, šįkart jau su folk-ska.

Ve sakė, iš arti atrodo gerai, mes tuo tarpu toliau žaidėm kicker'į. Bet kuriuo atveju, jie grojo per ilgai, nes gyvos muzikos deadline buvo 23:00, o jie baigė po dešimtos... Vėliau šiame ture laukimas-trynimasis, kol pagros milijonas vietinių grupių buvo pavadintas "majonezu".

Vienas kolegų prie stalo futbolo sako merginai prie "scenos", ar žinai, kad čia dr.green? Sako, žinau, aš iš Lietuvos, žinau kaip atrodo.

Paskui jau viskas buvo panašu į kažkokį videoklipą - montažas greitas, be sulėtėjimų, attitude: yra kaip yra, bet varom. Garsas buvo jei buvo, mes patys girdėjom daugiau intuityviai, ką jau žinom iš repeticijų. Žmonės atrodė-rodė, kad viskas gerai ir gausiai prakaitavo kartu. Milda su Gedu pirmakart grojo visiškai nusisukę nuo žmonių (bet užtat atsisukę vienas į kitą), kad neišmuštų dantų. Truputį priminė koncertą Zagrebe, tik ten iš busiko - tiesiai ant scenos, o čia kažkaip iš alaus tingulio atgijom, per 5 min. susijungėm ir pssssytttttttxccccc (wpierdolili)

Po koncerto atlaikėm lenkišką imprezzką na maxa. Vietinis pankroko veteranas pasakojo apie savo vaikus. Paskui atsekėm, kad buvom tam pačiam pankroko festivalyje prieš kažkiek metų.

+++

viršun


#5 - kovo 21 d., Rzeszow (PL), Alchemia club

Baigę ekskursiją po Liublino pilį ir senamiestį (priminė Vilniaus senamiestį prieš jo "nulaižymą"), sukritom į busiką ir pasukom link Ržešovo. Prieš 7 metus čia pagrojom gana juokingą koncertą.

Iš pradžių čia turėjo būti didelis "open air" koncertas su viena žinomiausių lenkų ska grupių Alians, tačiau galų gale viskas sukrito į nedidelį klubelį su provincijos pankroko grupe Ghalicyah bei (dėmesio!) Cello Session, kur tyros ir laibos merginos, apsiglėbusios violončeles, grojo Metallica koverius a la Apocalyptica.

Susinešus ir pasistačius būgnus bei visą aparatą, merginos pareiškė, kad joms reikia atlaisvinti vietą, nes jos netilps. Nors žmonių nebuvo daug ir buvo galima laisvai atsisėsti ant kėdės ne scenoje. Bet taip turbūt būtų įžeista menininko siela. Ir taip po koncerto merginos kaito ir raudo ir bėgo užsidengusios veidus iš salės. Dar buvo ilgas garsininmo procesas ir merginų nustebimas, kad nėra prikabinamų mikrofonų. Garsą tvarkęs Ve, rėkė "Bravo!"

Koncertas buvo surengtas pirmosios pavasario dienos proga. Aplinka gana keista - toks kooperatyvų laikų bariukas su veidrodžiais, minkštais aksominiais "pufikais". Žmonių atėjo gal kokie 50 ir tai šiame "klube" jau atrodė gana pilnai.

Grupė Ghalicyah man kažkokdėl priminė DDR laikų pankroką - savotiška dainavimo maniera ir gitaros skambesys. Kelios vidutinio dydžio picos nenuteikė optimistiškai.

Koncerto organizatorius irgi atrodė kiek pasimetęs ir nuolat kažkur dingdavo.

nors irgi netilpome ant scenos - nedarėm iš to tragedijos. Juolab, kad ta "scena" buvo kokių 30 cm aukščio. Iš pradžių norėjom padaryti švelnų a la ska playlistą, bet paskui kažkaip susidėliojo įvairūs gabalai. Iš kokių 30 aktyviai koncertą žiūrėjusių žmonių, kokie 10 tikrai žinojo ko atėjo ir netgi žinojo kai kuriuos gabalus. Vis dėlto į pabaigą koncertas pasiekė šiokią tokią temperatūrą

Po koncerto važiavom į supermarketą maisto ir degtinės. Nakvojom 3 kambarių bute, bet turėjom susigrūst visi į vieną, nes kituose kambariuose miegojo mūsų globėjo sugyventiniai. Ve išnaudojo progą ir, pastatęs busą saugomoje aikštelėje, atgal grįžo dviračiu. Nedidelis pastovėjimas-patupėjimas virtuvėje ir - miegot - laukia 300 km ir neprognozuojama Ukrainos siena.

++1/2

viršun


#6 - kovo 22 d., Lviv (UA), klubas "Lalka"

Išvažiavom truputį anksčiau, nes po paskutinių nuotykių ant Ukrainos sienos norėjosi turėti daugiau laiko. Priartėjus prie vieno pasienio postų, čia jau trynėsi daug įvairiaus plauko šmugelnykų su pigiomis cigaretėmis ir visu kuo. Nors eilė nebuvo milžiniška, nusprendėm važiuoti per kitą postą už keliasdešimt kilometrų.

Čia eilė buvo truputį didesnė, bet ir pats punktas pralaidesnis. Po kelių valandų jau dardėjom duobėtais keliais link Lvovo. Dėl oranžinės revoliucijos 2004-ųjų pabaigoje, koncertas Lvove buvo atšauktas - liko skola, kurią nusprendėm atiduoti šio turo metu. Juolab, kad važiavom pro šalį.

Sutemus miestas atrodo gana makabriškai ir gotiškai - gatvės apšvietimo beveik nėra, gatvėse didžiausios duobės, šaligatviais sėlina juodi praeivių siluetai, viską įrėmina apsilaupę pastatai. Instinktyviai intuityviai atsidūrėm lėlių teatro rūsyje įsikūrusio klubo prieigose.

Iš pradžių įspūdinga apsauga: žilas seniukas - bilietų pardavėjas, keli kareiviai ir keli klubo "gorilos" iš viso nenorėjo mūsų įleisti vidun - nėra sarašuose. Žmonių viduje buvo apie kelis šimtus - teoriškai būtų galėję prisigrūsti dar dvigubai tiek. Buvo smagu sutikti pažįstamus iš Kijevo ir Lucko.

Sužinojom, kad vietoj 2 grupių bus visos 5. Tai reiškė daug daugiau "majonezo". Tačiau visų nuostabai, jaunos grupės grojo tvarkingai po pusvalandį ir po kelių bokalų jau lipom ant scenos. Erdvus klubas įrengtas gana įdomiai su visokiomis geležinėmis dekoracijomis ir old school barmenais bei garso operatoriumi.

"Lalka" garsėja tuo, kad neleidžia į savo sceną rusakalbių atlikėjų.

Tokį jų požiūrį iliustravau maike su užrašu "Neduok nacistams nė vieno šanso" ir prakalba apie tai, kaip kvaila atmesti vieną ar kitą kalbą, nors tai - geriausia komunikacijos priemonė. Kitas nelabai malonus dalykas buvo aplink sceną išsirikiavę kamufliažiniai kareiviai. Prisiminiau, kaip Kijeve įkalbinėjau apsauginius pasitraukti. Kareiviai trauktis nė nemanė, teko pačiam eiti arčiau žmonių.

Pasirodymas nuskambėjo gana vieningai ir audringai, nepaisant to, kad žmonės buvo gana toli ir sunkoka buvo užmegzti su jais kontaktą. Net neatsimenu, kokius gabalus grojom ir ar buvo bisas. Berods, buvo.

Po koncerto klubas pastatė degtinės butelį ir vegetariškų koldūnų su, be abejo, spirgais. Dar buvo daug bendravimo su vietiniais žmogeliukais. Po to susikrovėm ir nuvažiavom į nakvynės vietą - kažkokios menininkės studiją daugiaaukščio palėpėje. Be daugybės kitų kalbų prie butelio, koncerto organizatorius Dima, prieš tai stebinęs pasakojimais apie dviračių žygius po Balkanus, dabar jau pasakojo kaip jie dviračiais važinėjosi po Pietų Ameriką. Kai jau akys merkėsi, kritom į miegmaišius.

+++1/2

viršun


#7 - kovo 23 d., Debrecen (H), klubas "Unplugged"

Priežasčių pavėluoti buvo pakankamai: apie 400 km, perkopimas per Karpatų kalnus, įvažiavimas į ES tvirtovę. Kilometrai bėgo gana greitai, ypač po to, kai pasiekėm bulgarų prieš kelis metus baigtą statyti plentą, kuris vyniojosi per vaizdingus Karpatų slėnius. Kažkur viduryje kalnų buvo milicijos postas. Ilgos reikšmingos pauzės, kabinėjimaisi prie, atseit, neteisingai užpildytų dokumentų. Šįkart išdidūs baltai atstovėjo ir nedavė kyšio. Netrukus jau srėbėm barščius užeigoje ant kalno. Pats baisumas laukė nusileidus iš kalnų. Ant Ukrainos-Vengrijos sienos stovėjom apie 6 valandas (įskaitant, kad už 3 CD dalį eilės pravažiavom greičiau), turėjom iškraut-pakraut busiką, bandė prisikabinti, kad nedeklaravom instrumentų. Užtat vengrų pareigūnas mus pasveikino švariu lietuvišku "Labas vakaras".

Debrecenui parašėm, kad labai vėluosim. Atstakė: "OK. Lauksim". Miestą pasiekėm apie vidurnaktį, užsiknisę nuo važiavimo ir laukimo ant sienos.

Atrodė, kad koncerto arba nebus, arba blogai sugrosim keliems užsilikusiems girtuokliams.

Išėjo kitaip: iš autobusiuko į užkulisius, iš užkulisių ant scenos ir po kokių 10 minučių jau grojam. Klube dar visai nemažai įvairaus plauko žmonių. Organizuojant turą, Budapešto chebra rašė, kad reikia būt drąsiems norint groti Debrecene - ten labai daug nacių, tačiau nieko panašaus nesimatė.

Jauki nedidelė scena, gana geras garsas ir nuo pirmųjų gabalų šokantys žmonės - puikios sąlygos groti. Ant scenos atsiranda įvairiaspalvių sulčių buteliukai (Gedimino džiaugsmui), vėliau - alus (likusiųjų džiaugsmui). Grojam su šypsenomis, nors ir pavargę. Viena mergina rėkia garsiau negu mes visi gaudžiam per kolonėles.

Pastaruoju metu įsigudrinom groti "po tris" - susitariam kokius 3 gabalus grojam ir varom. Po to, pagal nuotaiką, sugalvojam kitus 3 ir taip toliau panašiai. Be didelių atsikalbinėjimų išprašytas bisas, kiek prisimenu, pradedamas juokingai sumaišytu "surf'u", o baigiamas išrėktu "21". Žmonės rėkia dar, bet mes jau prakaito užpiltomis akimis šypsodamiesi sakom "užteks"...

Dar truputį pasitrinam klube, pabendraujam su žmonėmis ir grupės IQ (kurios dėl vėlavimo nematėm) narys lydi mus į svečių namus, kur laukia minkštos lovos su patalyne, šiltas dušas su didžiule vonia. Net pamirštam, kad žadėto valgio nėra...

+++1/2

viršun


#8 - kovo 24 d., Timisoara (RO), kultūros centras "INCA" - NoBorderFest#2

Festivalis Timišoaroje buvo pirmasis šio turo kabliukas - būtent nuo jo ir prasidėjo kelionės formavimas. Kaip sakė org. Tavi, jis irgi galutinai apsiėmė daryti renginį po to, kai mes patvirtinom savo dalyvavimą. Taigi, jis mus ištempė į turą, o mes jam suteikėm motyvacijos daryti festivalį.

Su lengvu nekantrumu laukėm savo pirmojo apsilankymo Europos Indijoje. Tačiau jau atsipūtę pasieniečiai nuėmė tam tikrą nerimą, kuriuo visi apipindavo savo pasakojimus iš Rumunijos. Netrukus dardėjom pro jaukiai apgriuvusius kaimelius ir avių bandas.

Po Arad, Timisoara tapo mūsų antruoju matytu šalies didmiesčiu. Pirmas įspūdis - savotiška pietų Baltarusija. Truputį pasisukinėję, netrukus jau parkavomės prie miesto gynybinės sienos fragmento, kuriame ir įsikūręs International Network of Contemporary Artisans arba tiesiog INCA. Prieš kelis metus miesto aktyvistai sugebėjo gauti šį pastatą iš miesto savo reikmėms, tačiau pastaruoju metu jo likimui iškilo grėsmė. INCA chebra nusisamdė teisininką, kuris padėtų kovoti dėl pastato, tačiau ir patys supranta, kad šansų turi ne daug...

Viduje jau miegojo keletas lūžusių pankėzų, bare buvo rodomi filmai, o užkulisiuose laukė kibiras marinuotų daržovių ir didžiulis katilas šilto srėbalo. Sutikom porelę iš Kopi skvoto Berlyne, kur turėjom groti po savaitės. Kadangi groti turėjom priešpaskutiniai po vidurnakčio, pavalgę išėjom pasibastyti po miestą.

Grįžus balaganas jau buvo prasidėjęs ir tvyrojo lengvo chaoso nuotaika. Atmosfera kažkuo priminė legendinius "Durnių laivus" Vilniaus licėjuje. Užėmėm pozicijas prie baro, kur gana greitai atidavėm gėrimams skirtus talonus old-school bufetavai su balta siuvinėta apykakle.

Grupės keitė viena kitą, bet kažkaip nekabino. Daugiau tikėjausi iš slovakų folk-punk Iluzia, bet kažkaip nelabai jie pavarė.

Paskui daug bendravom su jau minėtų vokiečių iš Kopi apie Rytų ir Vakarų mentalitetus ir šiaip gyvenimą.

Atėjo eilė groti mums. Iš kampų surankiojom visus narius ir po truputį susijungėm. Mindas su Ve nusprendė, kad nėra prasmės temptis savo kubų, todėl grojo su ten esančiais. Kaip nekeista, žmonių po punk-maratono vis dar buvo pakankamai daug, netgi atrodė, kad atėjo dalis naujų. Tuo metu tulikai jau plaukė sklidini iki kraštų, o visur kur įmanoma miegojo žmonės. Majonezo irgi buvo iki kraštų. Anksčiau kas nors būtų pergėręs, kas nors perpūtęs ar šiaip pervargęs, bet šiame ture kažkaip visi atlaikė.

Garsistė truputį pasukiojus garsą, likusią koncerto dalį daugiausia šypsodamasi šoko, nors pučiamieji nelabai girdėjosi ir šiaip nebuvo viskas gerai. Priekyje atsirado keli bičiukai, kurie mokėjo kai kurių gabalų tekstus ir kartu dainavo "dr.Guillotine" pučiamųjų melodiją. Rumunijoje kažkas žino mūsų gabalus?! Super! Salėje vyko šokiai su šypsenomis. Stebėtina, kad žmonės vis dar turėjo energijos po tiek grupių. Po koncerto kažkas sakė: "Jūs netgi geriau už Sloppy Livin" :) Pastarieji grojo šiame festivalyje pernai.

Pagrojus organizatoriaus Tavi grupei Pavilonul 32, mus apsiėmė globoti vietinis krasteris, prieš tai susitūsinęs su Milda. Nuvažiavom į jo "mama-ikos" (įsivaizduokit tą pačią bobutę su vištomis ant pečių iš serbų filmo "Rane") ornamentuotą namą Timišoaros priemiestyje. Begeriant vietinį bredžio skonio gėrimą "Passion", Ve šoko capitalist skank ir pasakojo anekdotus apie estus.

++++

viršun


#9 - kovo 25 d., Novi Sad (SCG, Vojvodina), klubas "NS Time"

Pavalgę bandelių su sūriu Timišoaros turguje, pasukome link Serbijos. Iš pradžių buvo planuoti du koncertai Rumunijoje, bet vienas atkrito. Tada prisiminiau bičiuką - prieš kelis metus kvietė atvaryti į Balkanus ir žadėjo padėti su koncertais. Taip atsirado koncertas Belgrade, paskutinėmis dienomis prieš turą perkeltas į antrąjį Serbijos miestą Novi Sadą. Bet kuriuo atveju džiaugėmės turėdami progą apsilankyti Serbijoje, kuri pasitiko mus berods keturiais milicijos patikrinimais per pirmuosius 50 km.

Kartu su mumis važiavo ir vengrai DerkovBois, prieš tai kartu groję NoBorderFest. Jie turėjo suplanuotą koncertą su The Bayonets - žinomos serbų ska grupės Ringispil street punk projektas su vietiniu Čiubu priešakyje. Paskui prie šito koncerto prijungė ir mus.

Koncertas vyko "NS Time" klube, įsikūrusiame kažkokiame buvusiame industriniame pastate netoli upės. Klubo viduje įkomponuotas... tikras realaus dydžio naikintuvas Mig. Iš daugybės pasieniais sustatytų kolonėlių ir rimtų apie jas besisukinėjančių dėdžių supratome, kad garsas čia bus rockin'.

neskubėdami pasidarėm garsą ir sėdom prie "majonezo". mus globojęs Vuk atnešė kelis maišus maisto, tai lauke priešais klubą pasidarėm pikniką. Atsirado vietinis baikeris-apsauginis, laužyta srbsko-rusišką kalba pasakojęs, kaip pernai vasarą buvo atvažiavęs kolega iš Lietuvos ir jie gėrė "Suktinį" iki nukritimo. Po truputį ėmė rinktis žmonės. Pagal vietinę tradiciją visi gėrė lauke, nes klube gėrimai daug brangiau.

Pirmi pradėjo turbūt jauniausi DerkovBois, skambėję daug geriau nei Timišoaroje. Kažkas sakė, kad su senu būgnininku jie skambėjo dar geriau. Tačiau žmonės žiūrėjo gana abejingai ir nepuolė šokinėti. Vuk pasakojo, kad Novi Sade yra unikali situacija: tie patys žmonės klauso ir oi!punk, ir techno - galit įsivaizduot, kad publika buvo gana marga.

Paskui - vietiniai herojai The Bayonets.

Bandėm tartis, kad mes grotume per vidurį, bet Vuk turėjo "ska grupės groja paskutinės" kozirį. Skambėjo jie galingai, nors Vuk ir nepavyko pasijungti kontraboso. Du energingai judantys ir nuolat vokalais pritariantys gitaristai, masyviai grojantis būgnininkas ir, žinoma, jau minėtas Čiubo kolega, Novi Sado antifa atamanas Milan "ant vokalo". Geras rokenrolas, per kurį žmonės jau pradėjo eiti galvomis. Turbūt geriausia ture matyta grupė.

Pradėjome audringai ir galingai - kokius 4-5 gabalus išlaikėm The Bayonets pasiūlytą tempą, bet paskui, atrodo per "Speed", viskas kažkaip užstrigo ir baigėm skystokai. Priekyje pagrindinę poziciją užėmė, vėliau mus alum girdęs ir primygtinai siūlęs nostalgiškai prisiminti "sovčioką", pusiau rusas, pusiau serbas, pusiau žydas su Izraelio pasu. Daugelis žmonių tai pat šokinėjo ar bent jau lingavo galvomis. Kaip visada, ieškojau akimis tokių linksinčių galvų kuo toliau nuo scenos pakampiuose - tai suteikia daugiau pasitikėjimo ir energijos. Juokinga buvo matyti šalia besidarbuojančias barmenes - baras baigėsi atsimušdamas į sceną. Garsas buvo geras, todėl groti buvo malonu. Nepaisant to, kad jau ne pirmą dieną lipau ant scenos neįsitikinęs, kad balsas atlaikys koncertą (tą patį vakarą teko gerti baisųjį šilto alaus ir kiaušinio trynio kokteilį). Neprisimenu, bet berods grojom ir bisą, bet vistiek visi rėkė, kad per trumpai.

Po koncerto užvirė tusovkė stovėjimo aikštelėje prie kioskelio. Kiek pabendravę, nuvažiavom į kitą Dunojaus pusę, kur nakvojom ex-biure, įrengtame privataus namo rūsyje. Šeimininkas prasitarė, kad yra du didžiuliai buteliai naminės vynuoginės ir persikinės rakijos. Viskas baigėsi tuo, kad užmigom (nes gėrėm gulėdami miegmaišiuose) jau tik gerokai prašvitus...

++++

viršun


#10 - kovo 26 d., Budapest (HU), "Blue River pub"
Vėl sugrįžom į tvirtovę-Europą, o turas jau pradėjo ristis į antrąją pusę. Novi Sade 
kaip katinai šildėmės prieš pavasarinę saulę privalgę firminio Balkanų patiekalo -
sluoksniuotos tešlos pyrago su su varškės sūriu - burek s syrem. Beje,
susipažinom su vakarykštės rakijos gamintoju - dvimetriniu ūsuotu vyriškiu, kuris
griausmingu balsu prisistatė: "My name is Radovan!". Beveik visur kur vėliau
važiavom, sakydavo, kad pagaliau atėjo pirmoji saulėta šilta diena - smagu važiuoti
kartu su pavasariu. 
Iš pradžių turėjom groti Budapešto pankroko klube "Music Factory", bet vėliau 
buvom perkelti į laivą-barą pačiame miesto centre, tarp esminių miesto tiltų. Laive
jau kurį laiką tūsus daro žinomiausios vengrų grupės PASO klektyvas. Jau
atvažiavus jautėsi, kad šiandien - ne pati geriausia diena koncertui. Visi turbūt būtų
mielai kur nors ramiai pasivolioję.
Atvažiavus prie laivo, čia jau ruošėsi pirmoji grupė Lucky Seven - pradedantis 
ska/jazz orkestras, kurio gitaristas vėliau sakė, kad negali apsispręsti, ar groti ska,
ar crust'ą. Grupė atgrojo tvarkingai ir gana standartiškai. Nuėjęs į tuliką pajutau, kad
Dunojus normaliai supa tą laivą. Mumis rūpinosi Mezo iš grupės Semmi Komoly, su
kuriais prieš kelis metus išleidome bendrą įrašą. 
Paskui grojo 2-Tone pasekėjai Last Minute, kurioje dainavo toks neblogas skinelis. 
Rytoj su tais pačiais turėjom groti Bratislavoje. Gana keistai atrodė laivas su
šokinėjančia minia nuo krantinės, kur vaikščiojo gana nustebę turistai.
Last Minute
grojo galingiau, bet irgi su "Message To You" koveriais.
Paskui atidirbinėjom mes. Vieni buvo pavargę, kitiems nelabai patiko aplinka, aš 
slapčia taupiau užkimusį balsą. Pridėjus bendrą siūbavimą, koncertas išėjo toks
vienpusis - publika po dviejų daugiau mažiau ska grupių į mūsų fūzuotas gitaras ir
rėkimą reagavo gana santūriai ir nesiryžo prieiti arčiau nei kokie 3 metrai. Žiūrint pro
langą į kitoje upės pusėje apšviestą pilį, antituristinis "Purvo" tekstas skambėjo
gana prieštaringai. Jau geriau būtume groję purviname "Music Factory" su lenkų
juoduliais. Taigi, atidirbome. 
Vėliau koncertas pasisuko visai kita linkme - užgrojo vietinė Bora - hardkoro šaukliai 
Nesze. Publika beveik visiškai pasikeitė ir prasidėjo iškeltų rankų ir kartu
dainuojamų priedainių tūsas. Bet netgi ši grupė neišsklaidė laive buvusios savotiškai
sočios atmosferos. Tuo tarpu apačioje tuščiame triume patys sau jamaikietiškus
rimtus grojo keli dydžėjai, o Mildą pasigavo dvasinis vampyras.
Užtat nakvynė pas vietinį Denisą buvo viena geriausių ture. Gražaus namo palėpėje 
keli vaikinai nuomuoja didelį butą. Pirmą kartą normaliai įsišnekėjom su vengrais -
jie klausinėjo apie savo giminaičius estus, mes jiems kišom serbišką rakiją
(nepasigėdinom jos šiek tiek nusipilti prieš išvažiuodami) ir sakėm "Chuck Norris
gave it us".
++

viršun


#11 - kovo 27 d., Bratislava (SK), "Subclub"
Mindas prieš išvažiuodamas jau planavo pirkti gitarą, nes jo "gotikinė" nepateisino 
lūkesčių, be to ir palūžusi jau buvo. Taigi, iš ryto buvo suplanuotas gitaros pirkimo
projektas - kažkur važiuoti žiūrėti, bet išėjo taip, kad norimą gitarą nusipirko (ir dar
pigiau) keliasdešimt metrų nuo mūsų nakvynės vietos. Likusiuose turo koncertuose
skambėjom geriau :)
Po kelių pasirodymų Nitroje, pirmą kartą atvykome į Slovakijos sostinę Bratislavą. 
Po pagrindine miesto pilimi esančioje požeminėje slėptuvėje įrengtą klubą radome
nesunkiai, o čia jau laukė pradedantis koncertų organizatorius Shupo. Klubo
įėjimas priminė "Gravity" - toks pats ilgas panašiai apšvietas koridorius. Tik čia tas
koridorius su keliais posūkiais tęsėsi gerokai toliau, o jo gale buvo salė kokiems
300 žmonių.
Shupo nuvedė mus į backstage'ą - prie klubo įrengtos šaudyklos barą. Davė maisto 
(šito paprasto, bet keliaujant labai svarbaus prašymo kai kurie organizatoriai
"neišgirdo"), atidarė sąskaitą bare - viskas atrodė puikiai po Budapešto.
Tačiau organizatorius padarė pradedantiems būdingą klaidą - prikvietė per daug 
grupių ir paskui nesugebėjo su sukontroliuoti. Be mūsų ir jau minėtų vengrų Last
Minute, buvo numatytos dar 3 vietinės grupės. Pirmos dvi Maso Udeniny ir Common
People gal kiek ir užtempė, bet dar padorumo ribose, o štai vienai garsiausių
Slovakijos ska grupių Ska2tonics turbūt niekas taip ir nepasakė, kad dar gros
grupės iš Vengrijos ir Lietuvos. Apie valandą statę aparatūrą ir derinę garsą, paskui
jie dar tiek pat grojo, o pasakę, kad gros paskutinį gabalą, sugrojo dar ...7.
Ir vengrai, ir mes apmaudžiai šypsojomės, kai jie pagaliau baigė ir klube iš kelių
šimtų (o koncertas vyko pirmadienį) aktyvios publikos beliko daugiausia pusė
žmonių. Shupo irgi jautėsi nelabai kaip - vis dėlto koncerto esmė buvo užsienio
grupės.
Kita vertus, paklausius 3 grupes ir smagiai pasišokus apie 1 valandą
nakties nelabai daugiau ko ir reikia.
Kita vertus, sutikom kelis pažįstamus iš Nitros ir pasidarė iškart smagiau. Tokių 
nuotaikų ir užlipom ant scenos. Nenorėjom labai tempti su garso darymu, todėl
grojom tik daugmaž apsižiūrėję. Ilgas laukimas sukaupė šiek tiek sveiko pykčio ir
energijos, kurią atidavėm likusiai publikai. Nors ir praretėjusios gretos, tačiau gana
aktyvios, patvirtino mūsų gerą ryšį su slovakais. Nors kažkas fonavo, kažkas
baubė, grojom noriai ir iš širdies. Atsirado žinančių kai kuriuos mūsų gabalus ir tai
nuteikė dar smagiau. O kai bisui iš salės pasigirdo "Jūra", nesusilaikėm :)
Per Last Mintue liko dar mažiau žmonių, tačiau tie jau buvo visai išprotėję - prašė 
dar ir dar. Simboliškai nuskambėjo paskutinis gabalas - "Where are they now?".
Kaip kompensacija už ne visai gerai sustyguotą koncertą, mūsų laukė šilta nakvynė
vienoje Bratislavos arbatinių su maistu, gėrimais, kaljanu ir dar kai kuo. Su vengrais
kontakto užmegzti nepavyko, labiau bendravom su arbatinės prižiūrėtojais
dredmanais.
+++

viršun


#12 - kovo 28 d., Brno (CZ), "Yacht" klubas
Nė viename užsienio mieste negrojom 4 kartų. Nė viename, išskyrus Brno. Todėl
nenuostabu, kad plakatuose apie mus buvo rašoma kažkas panašaus į "visiems
gerai pažįstama vietinė Brno grupė". Tam pačiam "Yacht" klube lankėmės jau antrą
kartą.
Su mumis grojo grupė iš Bratislavos Revolver - melodingas indie rokas su mergina
vokaliste. Po visų "ska" grupių ir "message to you" koverių, jie buvo bene antra
įdomesnė grupė po The Bayonets. Žmonių atėjo ne tiek jau daug ir vienu metu buvo
įsismelkęs toks apmaudas, kad grojam tam pačiam mieste jau ketvirtą kartą, bet
nėra jokio progreso. Taip sutapo, kad tą savaitę Brno buvo 3 panašūs koncertai ir
net 2 dienos po mūsų groję gerai Europoje žinomi šveicarai surinko ne ką daugiau
publikos. Sutikom savo pirmojo koncerto organizatorių, fanzino "Banana" leidėją
Bruno Ferrari. Viename klubo pasienyje savo stendą ir distro išsidėsto vieno
seniausių čekų anarchistinio leidinio atstovai.
Tačiau minėtas apmaudo jausmas gana greitai išgaruoja, kai klube esantys žmonės
jau po kelių gabalų sukrunta ir kiekvienas užima vietos už 2, todėl klubas nebeatrodo
apytuštis. Smagu, kad didžioji dalis publikos yra maždaug mūsų amžiaus. Pagaliau
grojam normaliu laiku ir nespėje kaip reikiant prisiryti "majonezo".
Todėl grojam
lengvai ir noriai. Garsistai paslaugūs, tačiau jau ne pirmą kartą galvojam, kad
reikėtų grupei dar vieno nario - garsisto. Sugrojam pagal playlist'ą (pagaliau jis
nusistovėjo ir nereikia po kiekvieno gabalo tartis, ką groti). Lengvai pasitraukti
nepavyksta - publika užtikrintai nori dar. Energijos iš jų pusės pakankamai, kad
sugrotume dar vieną kitą.
Po to važiuojam nakvoti į privatų namą Brno markučiuose. Per lietų ir purvą šiaip ne
taip įvairuojam į kiemą. Namo gyventojai dar nespėjo atsikraustyti, todėl beveik
prikrauta dar nesupakuotų arba jau išpakuotų daiktų krūvos. Po kelių stikliukų
įvairių degtinių krentam miegot.
+++1/2

viršun


#13 - kovo 29 d., Tabor (CZ), klubas "MC Orion"
Šis koncertas atsirado gana netikėtai. Planavom laisvą dieną ir apsilankymą pas 
savo senus pažįstamus Sabot, juolab, kad Taboro chebra rašė, kad nelabai išeina
jiems padaryti koncertą. Kelis kartus bandėm surasti kažką Prahoje, bet jau buvo
per vėlu. Tačiau ratas apsisuko ir vėl išėjom ant Taboro org.komiteto. Šįkart jie
susiėmė ir prieš išvažiuojant į turą parašė, kad koncertas bus.
Viduramžiais kaip karinis fortas husitų įkurtas Taboras maždaug Alytaus dydžio su 
jaukiu senamiesčiu ant kalno. Čia susitikom su Pepe iš leiblo "Free Dimension",
kuris pranešė, kad Sabot mus kviečia kavos puodeliui. Nusileidom iš miesto į paupį,
kur stovi Sabot įkurtas kultūrinis centras CESTA - didžiulis namas, kurį Hillary ir
Chris, padedami savanorių, po truputį kelia iš numirusių. Kadangi Sabot buvo ką tik
grįžę iš turo po Japoniją, Korėją ir Indoneziją, jie turėjo ką papasakot. Hillary vis
kartojo "I can't believe you're here".
Paskui nuėjom į vietinį bendruomenės centrą, kur turėjom nakvoti. Čia mūsų su 
naminiu maistu jau laukė koncerto organizatoriai iš Bad Boys crew. Pavalgę nuėjom
apžiūrėti krioklio, kuris pavasariškai pritvinkęs atrodė tikrai įspūdingai.
Milda po
pasisėdėjimo prie jo atrodė gerokai prisvaigus. Mes tuo tarpu gurkšnojom alų
vietinėje pivnicoje.
Paskui nuvykom į mažą jaukų klubą groti pirmojo šiame ture solinio koncerto. 
Kol darėmės garsą, prisirinko žmonių ir netrukus klubas jau buvo pilnas - tam užteko
nepilno 100 žmonių. Puikus vaizdas, kaip galėtų atrodyti tokio tipo koncertai, tarkim,
tame pačiame Alytuje. Kaip ir visa viešnagė Tabore, koncertas buvo jaukus, šiltas ir
nuoširdus, nors Ve pradžioje kiek užsiraukė. Po koncerto Bad Boy crew vaikinai
norėjo grupinės nuotraukos ir sakė "it's not normal", kad visi čia taip šoko. Sugrojom
vienu atsikvėpimu. Po koncerto Chris pastatė visiems po Fernet taurelę, o netrukus
paaiškėjo, kad nakvynė iš bendruomenės centro persikelia į CESTA, pas "žmones
iš malūno". Nors Chris
iškart nuėjo miegot pokalbis su Hillary truko iki gilios nakties.
Kaip ji sakė: "Bendravimas mane šildo". Miegojom kaip kaime pas senelius - nosis
šąla nekūrentoje troboje, bet patalai maloniai šildo.
++++

viršun


#14 - kovo 30 d., Chemnitz (DE), baras "Subway To Peter"
Šią vietą mums rekomendavo Jurgenas iš Drezdeno grupės Yellow Umbrella, 
sakydamas: "Small club but nice people". Kaip kažkada anksčiau, buvo jau per vėlu
padaryti "normalų" koncertą Drezdene, nes ilgai tikėjomes, kad padės vaikinai iš
4-Sivits, kuriems darėm koncertą "Green" klube. Deja, jie kažkaip neatsiliepė.
Atvykom į buvusios DDR miestą, kur grojom prieš beveik 6 metus. Tada grojom 
dideliame AJZ centre, o šįkart patekom į nedidelį barą rūsyje, kur daromi nemokami
koncertai, o pinigai renkami "į kepurę" grojant grupėms. Iš karto parodė erdvų
miegamąjį, esantį 5 minutės kelio nuo baro. Keletas alaus ir, pagaliau, vokiškos
sultys Gediminui.
Apžiūrėjus afišas, paaiškėjo, kad daugiausia čia groja punk'n'rolo grupės, nors 
užsuka ir tokios kaip Argies ar Distemper. Bestatant aparatą, atvyko kolegos
Johnnie Rook su kuriais turėjom groti. Nuoširdūs vaikinai, ypač bosistas iškart
pradėjęs bendrauti.
Jie nežinojo "ska grupė groja paskutinė" taisyklės, todėl lengvai išsiprašėme groti 
pirmi. Tada atėjo metas vakarienei ir baro be limito testavimui. Įdomu, kad alaus
buvo pilstomas į 0,4 litro bokalus.
Prieš vidurnaktį prisirinko pakankamai žmonių ir buvo galima pradėti kellercore 
koncertą.
Vietos buvo ne daug, kolonėlės sudėtos ant suolų, o per vidurį stypso
rūsio lubas laikantis stulpas. Auditorija reagavo vokiškai santūriai - nebuvo aiškaus
ritmo ir priedainių, nebuvo įprasto punk'n'rolo. Tai stovėjo visi nežymiai linguodami
galvomis. Mintyse turbūt jau buvo "Kopi" Berlyne, tai atgrojom nepersitempdami,
nors ir ne atžagariai. Gerokai šilčiau nei Budapešte.
Johnnie Rook chebra groti norėjo žymiai labiau, todėl daug netempdami, užleidom 
vietą jiems. Bosistas su savo belaidžiu instrumentu tiesiogine prasme lipo stalais ir
visaip kitaip judino publiką. Grojo jie pank'n'rolą su nedideliais nukrypimais.
Vokalistės dainavimo maniera kartais primindavo La Fraction, bet čia toks labai
tolimas palyginimas.
Po koncerto baras atnešė skrybėlę su donacijomis, apstatytą knoblauch vodka 
stikliukais. Aš tuo tarpu bendravau su socialiniu darbuotoju iš Veimaro. Nakvynės
vietoje pasisvaidėm dartais, pabendravom su vokiečiais ir sulindom į miegmaišius.
++1/2

viršun


#15 - kovo 31 d., Berlin (DE), "Kopi" skvotas
Tai buvo vienintelis turo koncertas skvote. Ir per 10 metų pirmą kartą grojom vienoje 
pagrindinių Europos skvotų citadelių, nors vienaip ar kitaip čia buvom apsilankę ne
kartą ir ne du. Iš viso Berlyne buvom groję tik vieną kartą - liūdnai atmintiną
užkimusį koncertą su The Ex, jei neskaičiuot "Kulturschock" festivalio. Šis
koncertas irgi neapsiėjo be šiokios tokios sumaišties - iki pat grojimo, "Kopi"
internete rašė, kad
grosim balandžio 1-ąją kartu su amerikonais Dog Soldier. Tik
keli plakatai aplink "Kopi" informavo, kad koncertas bus kovo pabaigoje.
Koncerto organizatoriai Bludikas ir Rėma sutiko mus "Kopi" kieme ir iškart išėjo 
organizuoti maisto. Mes savo ruožtu patraukėm į pamėgtąją Oranien strasse "ant
kebabo". Grįžus jau laukė didžiuliai puodai su ryžiais ir vegetarišku šiupiniu. Beje, tą
naktį Berlyną drebino dar vienas Lietuvos desantas FusedMarc - bet grojom tokiu
pačiu metu, todėl susitikti nepavyko.
Taip ir nepavyko rasti apšildančios grupės, todėl vėl laukė solinis koncertas. Po 
nedidelio sujudimo pagaliau atsirado garsistas, pradėjęs savo laidų sujunginėjimo
magiją. Artėjo koncerto pradžia, o žmonių beveik nebuvo - nusimatė nykus
koncertas didelėj salėj keliems žmonėms. Blogos naujienos iš Lietuvos nepridėjo
energijos.
Tačiau netrukus sutikom latvius iš Valmieros - jie su teatru gastroliavo Berlyne. 
Smagus susitikimas ir geras postūmis artėjančiam koncertui. Artėjant vidurnakčiui
užlipom ant scenos. Bludikas pasipuošė ką tik susiaurintom kelnėmis ir juodai
baltai languotu kaklaryšiu. Pažiūrėjau į atstumą iki žmonių ir jau per pirmą gabalą
nušokau nuo scenos.
Latviai šalia scenos iškart užvirė šokius, likusieji stovėjo
atokiau. Per pirmus gabalus pasistumdžiau su keliais pankeliais. Žmonių vis
daugėjo ir netrukus "Kopi" salė atrodė gan jaukiai. Įpusėjus groti (o garsas buvo
gal net geriausias per visą turą), sujudo ir likusioji publikos dalis. Po kiekvieno
gabalo, pasirodydavo vis naujų veidų ir jausmas apie apytuštę salę visai išgaravo. O
čia dar kaip buvęs kaip nebuvęs išdygo iš Vilniaus seniai prapuolęs Špivaras su
vermuto butelaičiu.
Baigėm groti visai smagia nata ir pakartojimas atrodė visai logiškas. Po to, žinoma, 
hašišu prakvipęs "Kopi" baras ir jo keistuoliai, pokalbiai ir atsiminimai. Milda,
užmigusi apsikabinus šunį, Saragosa sukantis dar vieną ir barmenas su šypsena
paduodantis tiek butelių "Branik", kiek parodai.
Kaip paaiškėjo vėliau, tai tapo paskutiniu turo koncertu, nes "Aurora" Varšuvoje 
nesugebėjo mūsų perspėti, kad turi gerai pažįstamą 10pm triukšmo limitą. Nors ir
žinojom, kad koncertas atšauktas, užsukom į "Aurora" perduoti kelių siuntinių ir
šiaip. Čia trumpam atgijo viltis pagroti, bet greit užgeso. Apmaudu buvo klausytis
bičiuko, kuris atėjo jau į trečią mūsų koncertą, kuris buvo atšauktas. O tokių, kurie
atėjo į antrą buvo dauguma, nes praėjusį kartą Varšuvoje nepagrojom dėl to, kad
policija uždraudė koncertą. Matyt, ne likimas...
Kava ir šokolas degalinėje ir lekiam per naktį namo, kur, deja, pavasaris dar nelabai...
++++

viršun


#16 - balandžio 28 d., Šiauliai, diy vieta "Elnias"

Išsibėgiojus "Bendradarbių" kolektyvui, Šiauliai kuriam laikui liko be underground'inių koncertų. Tik kartais kokiam nors bare nuskambėdavo atsitiktinis renginys. Tačiau gera vieta ilgai tuščia nebūna. Nepaisant vietinių vaikinų skepsio, merginų kolektyvas susirado patalpas buvusiame batų fabrike "Elnias" ir pradėjo ten organizuoti koncertus - Šiauliai vėl atsirado turuojančių grupių žemėlapyje.

Šviečiant ryškiai pavasario saulei su kuprine ant pečių skubu link jau pasiruošusio kelionei mūsų "Ufoliner". Katedros aikštėje pirmajai Kritinei Masei renkasi dviratininkai. Mes tuo tarpu sukame link dviračių miesto.

Koncertas negali prasidėti be mūsų, nes eilinį kartą gelbstime organizatorius ir vežame "priekį". Savo ruožtu dėl darbų negalim išvažiuoti pakankamai anksti, todėl atvykus į Šiaulius jau laukia didelis būrys žmonių iš įvairių LT kampelių. Industrinė "Elnio" aplinka maloniai primena skvotų atmosferą, o ten gyvenęs Ausius tai tik patvirtina.

Sutempiam aparatūra į tam skirtą kambarį ir po kiek laiko scenoje jau derinasi vilniečiai Va Taip Vat. Per metus gerokai pasistūmėję į priekį kokybės prasme, jie netrunka sukelti salėje dulkes. Jaunimas po ilgo laukimo pakankamai apsvaigęs, kad juos reikėtų šildyti. Po koncerto nusprendžiam, kad Va Taip Vat jau tinkami pasirodyti Darom'06 scenoje.

Nors koncerto organizatorės bando nedrąsiai įkalbėti mus groti paskutinius, bet mūsų dar laukia naktinė kelionė į Latviją, todėl grojam antri. Prancūzai P.O.Box tam neprieštarauja.

Neskubėdami susijungiam ir pradedam. Koncerto pradžia primena mūsų 10-mečio koncertą Vilniuje - minia įsisiūbuoja, kažkas griūna, mergaitės ieško prieglobsčio ant scenos, bet ten Ve, eilinį kartą gindamas pučiamuosius, nuspardo jas žemyn. Vyresni sustoja pasieniais, kad išvengtų teenage psychopath uragano. Grojam, bet kažkaip nesiseka atlaikyti iš žiūrovų plūstančios energijos. Net ir ramesni gabalai išvirsta į griuvinėjančią košę. Gal dėlto atrodo, kad grojam ilgai, nors iš tikrųjų neištempiam nė gero pusvalandžio ir užleidžiam vietą prancūzams, kurie vėliau sakė, kad tai turbūt geriausias jų Baltic states turo koncertas.

Po koncerto matom Šiaulių "ringe" (t.y. gatvėse) praskeltas galvas ir kraują, atvyksta keli policijos ekipažai ir greitoji. Gerai, kad nesimato žadėtųjų "murzilkų" ir jų plikagalvių draugų iš KLP. Nors kai kas, atrodo, dėl to nusivylęs...

Jau gerokai po vidurnakčio važiuojam naktipiečių pas organizatores, o Ve grįžta gaivinti mirusio prancūzų akumuliatoriaus. Gurkšnis arbatos/kavos ir sukam link latviešų.

+++

viršun


#17 - balandžio 29 d., Kuldiga (LV), nekomercinės kultūros centras "Zabadaks"

Sienos

Atrodė, kad įstojus į evrosojūzą, valstybinės sienos visai nusitrins ir pasieniečiai bei muitininkai turės ieškoti naujo darbo, tačiau realybė kitokia... Po naktinio rodeo apie 7 ryto atvykom prie Latvijos sienos. Pasienietis paėmė dokumentus ir netrukus grįžo su "pranešimu": "Man labai gaila, bet viena ID kortelė duomenų bazėje užfiksuota kaip "Dokumentas pamestas". Pasirodo, prieš metus policijai buvo pranešta, kad kortelė pamesta, tačiau vėliau ji atsirado. Visa problema, kad apie atsiradimą pranešta nebuvo. Sistemai buvo pasakyta "ne", bet nebuvo pasakyta "taip". Po 3 valandų dokumentų pildymo ir kortelės atėmimo ceremonijos, grįžtame į Mažeikius, kad nelaimėlis galėtų važiuoti namo. Laimei, tai - ne grupės narys...

I koncertas

Pagaliau pasiekiam Kuldygą, sutinkam užsimiegojusius draugus, laukiančius nuo ankstyvo ryto ir krentam į lipnų dieninį miegą. Pirmą kartą mūsų karjeroje laukia du koncertai per dieną. Pravaikę miegus pasiekiam open air sceną, pastatytą tilto per Ventą gale. čia baigia groti DunDun iš Ogrės. Šviečia skaisti saulė, vaikšto miestelėnai, savo gėrybes siūlo prekeiviai - tikra miesto šventė. Truputį nedrąsu ir keista, tačiau po kelių gabalų atsiranda palaikymo grupė - pasidaro linksmiau. Atokiau stovintys po truputį linguoja galvomis ir trepsi kojomis. Pasirodo, galim groti ir tokioje aplinkoje :) Kaip bebūtų keista, garsas geras ir netgi padaromas visai padorus įrašas. Už šį pasirodymą dosniai sumoka miestas, vakare padėsim rinkti latus "Zabadaksui".

II koncertas

Po koncerto išsibarstom kas kur - oras puikus, visiškas pavasaris. Artėjant vakarui vienas po kito pasirodo tranzuotojai - iš Šiaulių atvarę Ignas, Riešutas, Krioklys su merginomis bei 12 valandų maratoną iš Vilniaus atlaikę Mic su Opit. Šmėžuoja ir šen bei ten matyti latviški veidai.

Pamažu aplink "Zabadaksą" prasideda judesiukas - pokalbiai, žaidimai su kamuoliu ir buteliais.

Nors bene vieninteliais "Zabadakso" šeimininkais likę Edzh su Laura skundžiasi, kad iš senos chebros beveik nieko nebeliko, o nauja chebra nelabai nori dirbti darbus, pats namas kiekvieną kartą atrodo vis geriau - jau beveik baigtas komplektuot koncertinis aparatas, antrame aukšte įrengti kambariai grupėms, dušas, o ant stalo - į albumus suklijuota beveik visa Kuldygos diy scenos istorija.

Kol kai kurie miega, klausom džiazuojančios post-roko grupės DunDun iš Latvijos miestelio Ogrės. Dar mokykloje besimokantys vaikinai konstruoja įvairias struktūras, tačiau viskas dar ne iki galo suklijuota ir truputį trūksta draivo. Rygiečiai Hospitalu Iela kažkuo primena vilniečius Skylė, tik pas juos daugiau reggae ir folk įtakų. Šįvakar jie groja su kviestiniu būgnininku, nes nuolatinis negalėjo. Dainuoja senas LV scenos vilkas, grojęs dar su M.Gvarde, Kartaga ir kt. grupėmis. Mergaitės auditorijoje klykia kaip per bitlus :)

Kaip dažnai būna, grojam paskutiniai. Edzh siūlo atnešti rankšluoščių, sakau, kad nereikia, bet vėliau praverčia. Vis dėlto mūsų antras gimtasis miestas turbūt yra ne Brno Čekijoje, o Kuldyga, kur jau nuo pirmojo "Tabūns" "pasodinom" ant dr.Green :) Dar prieš pradedant groti aišku, kad bus rimta pirtis. Priekines vietas užsiima jau minėti tranzuotojai.

Garsas geras, scena maloni, publika - geresnės sunku ir tikėtis, nors kai kurie mūsų truputį apsimiegoję, bet jau po kelių gabalų "ekspresas" skrieja į priekį. Kaip soundcheck'ą pastaruosiuose koncertuose bandom naujausią savo gabalą - skamba ir išjudina gerai. Jaučiasi, kad ne taip seniai atlaikėm keliolika koncertų iš eilės - grojasi sklandžiai, tvirtai ir stomping. Nauji gabalai jau pradeda skambėti, kaip gerai nugroti. Pagaliau sugrojam pilną playlist'ą - išskyrus kelis monstrus, publikai to pakanka. Mums irgi - 3 koncertai per truputį daugiau nei 24 valandas... Paldies!

++++

viršun


#18 - gegužės 13 d., Vilnius, klubas "Intro" - "Ladyfest"

Vilniaus grupės Zimbabwe merginos, pasivažinėjusios po užsienius, jau kuris laikas degė noru suorganizuoti pirmąjį "Ladyfest" tipo festivalį Lietuvoje. kaip tarė, taip ir padarė. pasikvietė grupes iš Prancūzijos ir Lenkijos, suorganizavo ne tik jų koncertą ir mini-konferenciją dieną prieš tai. Kai kurios vyresnės feministės sakė, kad visas renginys "nerimtas", tačiau pačios kol kas visai nieko nepadarė...

"Intro" viskas buvo padaryta pagal mūsų 10-mečio modelį: išnuomotas geras garsas (garso operatorius Ve sakė, kad jam smagu matyti didėjančias kolonkių sienas), scena įrengta priešingoje pusėje, daugelio taip ir neatrastas chillout'as kitoje salėje ir netgi pakabinti mūsų firminiai šviestuvai-bliūdai iš a.a. "Green" klubo. Beje, mes buvo "vyriškiausia" festivalio grupė, nes tik pas Los Trabantos būgnais grojo vaikinas.

Grojom antri po Zimbabwe ir prieš lenkus Los Trabantos bei prancūzes Subway. Ve parą prieš tai vėžino Subway po Lietuvą ir dėl "Ufoliner" gedimo buvo beveik nemiegojęs, kai kurie belaukdami spėjo šiek tiek gurkštelėti alaus, todėl ant scenos sulipom mieguistai prisvaigę. Pasipuošiau ne tik šviežia skiautere, bet a la krishna sijonu.

Iš pradžių koncerto kvaitulyje niekaip nesuvokiau, kodėl nepavyksta suvaldyti savo aidų pedalo, kol galų gale po 3-4 gabalų supratau, kad jis nepajungtas į elektrą, o baterijos nebepaveža - tai suteikė ne visai malonaus chaoso. Prie to truputį prisidėjo ir apsimiegojęs Ve, supainiojęs kelis gabalus. Nepaisant to, nesigiriant galima pasakyti, kad sutraukėm prie scenos daugiausia publikos, kurios iš viso buvo gal kiek virš 200.

Pasirodymo gale laukė siurprizas - tam tikromis aplinkybėmis keliems gabalams antra gitara prisijungė Kriaučius (ex-Turboreanimacija), anot klausytojų, suteikęs papildomo šarmo ir linksmumo savo papjaustymais. Mindas su Ve, išgirdę Iron Maiden vertą gitarų pasažą per "Tai ne man", kaip rimti hardkorovcai, iškėlę į orą kryžiavo gitaras.

Bisui visų džiaugsmui pagrojom "Jūrą", nes Kriaučius nemokėjo kitų gabalų. Baigėm linksmi ir šlapi. Palinksminom merginas.

+++1/2

viršun


#19 - gegužės 19 d., Riga (LV), klubas "Depo"

turbūt pirmą kartą į Latviją mus pakvietė ne draugai-pažįstami, o klubas. iki tol "Depo" buvom groję su rusais Spitfire, todėl jau maždaug žinojom, kas mūsų laukia. pakvietė groti tradicinėje jau kelis metus vykstančioje "Reggae/ska cauru nakti" naktyje, vykstančioje kiekvieną mėnesį.

į Rygą per smarkiai remontuojamą via Baltica atidardėjom apie vidurnaktį. "Depo" scenoje tuo metu jau grojo "Darom'05" matyti latviai KuchenBeat, bare dydžėjavo DJ Krūms, o kitame kambaryje gerai pažįstamas DJ Kone. prie baro pasitiko Jourelis iš "Darom'05" taip pat matytų Voiceks Voiska. žmonių buvo pakankamai daug - vėliau pasakojo, kad šito ciklo renginiai yra gana populiarūs ir prie klubo įėjimo vingiavo nemaža eilė. kita pusė - gana brangus įėjimas (virš 20 litų) ir todėl mažai pažįstamų veidų. Daugiausia susirinko įprastinė friday night homo hedonistus auditorija.

po kelių bokalų atėjo eilė groti ir mums. Arvydas po darbo savaitės buvo surūgęs ir mieguistas. skambant ska diskotekai susijungėm ir pasibandėm garsą, kaip jau įprasta, nuo naujausio gabalo. vėliau kalbėjom, kad jis gal net per daug užkelia kartelę, nes senesni gabalai nepatempia jo grūvo. pradėjom audringai ir žmonės palaikė neblogai, tačiau, berods, po 3-čio gabalo trūko styga ir po to kažkaip nebesugebėjom užlipti į tą patį lygį.

netgi priešingai, kažkaip viskas nusirito žemyn. pagrojus apie 40 minučių rūsyje pastebimai apmažėjo žmonių, todėl netempdami baigėm - niekas labai daugiau ir nepageidavo. buvo šlapia ir tvanku.

gal su savo pankroku pasirodėm per vėlai, o gal iš viso nelabai į temą buvo tie fūzai. vis tas svyravimas tarp ska ir punk scenų: vienur per žostkai, kitur per švelniai. kita vertus, 7 parduoti CD bylojo, gal nebuvo viskas taip blogai. juolab, kad sakė, Rygoje dabar koncertuose niekas neperka įrašų. be to, ir klubo vietininkas dėkojo ir buvo patenkintas.

miegoti nuėjom gerokai prašvitus, o kitą dieną važiavom į Valmierą daryti bandomųjų įrašų. iš dalies gal todėl ir koncertas nebuvo toks svarbus - labiau rūpėjo atsirasti studijoje. beje, įrašų sesija praėjo gana sėkmingai ir rezultatas teikia vilčių. pirmą kartą įrašas skamba įdomiau nei per repeticijas ar gyvai.

+++

viršun


#20 - birželio 9 d., Vilnius, baro "Balti Drambliai" kiemas

Po truputį įsivažiuoja festivalio "Darom" pristatomieji darbai ir šis koncertas tapo kaip ir pirmuoju akordu. Norėjom rodyti praėjusių metų filmą ir gal dar ką nors, bet vėliau atsisakėm šios idėjos - vasarą temsta tik apie 11pm, o viešosios tvarkos įstatymas leidžia triukšmauti tik iki 10pm...

"Drambliai" kvietė mus pagroti pas juos jau keletą metų, bet niekaip nesusiderindavo viskas - tai mes negalim, tai jie, tai dar kažkas. Per tą laiką truputį apmažėjo jų kiemas, tačiau tai liko viena geriausių vietų pagroti vasarą. Juolab, kad nusistovėjo geri tarpusavio santykiai.

Išnešus kėdes ir stalus, "Dramblių" kiemas pasirodė gana erdvus. Iš pradžių net atnešiau kelis stalus atgal - keliasdešimt žmonių atrodė gana vienišai šiose platybėse. Atrodė, kad ankšta ir nebus, tačiau prieš pat koncertą čia jau būriavosi keli šimtai žmonių ir visa tai atrodė gana smagiai.

Po truputį susijungę pradėjom su euro-ture patikrintu playlist'u, kuris ir vėl pasitvirtino - žmonės, iš pradžių nedrąsiai stovėję atokiau, gana greitai išsijudino ir per "Giljotiną" jau vyko smagūs šokiai. Nors pirmose eilėse dauguma buvo gana jauni veidai, tačiau užnugaryje šmėkščiojo ne vienas seniai matytas veidas ir tai džiugino. Ypač kai ta besišypsanti galva linkčiodavo į ritmą. Viduryje pasirodymo pasipylė lietus - sakėm, kad piltų dar smarkiau ir iki "Darom" neliktų nereikalingo vandens danguje. Lietus ir dviguba vaivorykštė tik dar labiau pakėlė nuotaiką.

Šįkart su mumis vėl pasirodė Kriaučius (ex-Turboreanimacija), nusifilmavęs savo kompanijos managing board atstovų laisvalaikio filmukui. Pagrojom su juo 4 gabalus ir norėjom baigti, tačiau publika išsireikalavo dar vieno - daugumos džiaugsmui tai buvo "S.k.a.t.a". Vienas klausytojų įvertino mūsų naujus gabalus kaip "paprika korps/minor/ska" :)

Po mūsų grojo suomiai Hellhound Frenzy, pasirodysiantys ir "Darom" feste. Deja, dieną prieš tai suomiai Taline neteko nemažai aparatūros, todėl grojo be kai kurių efektų. Nors, kaip jie sakė vėliau, truputį prisibijojo groti po mūsų, publika gerai palaikė ir jų punk'n'rolas suėjo neblogai. Gal ir ne pati _ta_ grupė, tačiau pagrojo energingai ir labai nuoširdžiai. Susižavėję Rytų Europa, Vilniumi ir jo žmonėmis, jie iki paryčių linksminosi prie savo buso, kuris taip ir nepajudėjo nuo "Dramblių".

Festivalio pristatymas pavyko, nors prisiminus neseniai įvykusį pusiau uždarą koncertą, varomą generatoriaus, viename Vilniaus stadionų, tai būtų turbūt labiau tinkamas renginys "pasidaryk pats" festivaliui. Niekada ne vėlu padaryti ir tokį pristatymą.

+++1/2

viršun


#21 - rugpjūčio 10 d., Vilnius, PC "Europa" stovėjimo aikštelė
Dydžėjų susivienijimas "Partyzanai" kartu su vydžėjais "RutRut" ir VodkaJugend" išmušė iš Aplinkos ministerijos lėšų "Rūšiuok!Rūšiuok!" projektui. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje neįprastose vietose buvo surengtas garso ir vaizdo renginių ciklas, skirtas atkreipti jaunimo dėmesį į atliekų rūšiavimą.

"Partyzanai" jau anksčiau kvietė mus dalyvauti savo renginiuose, bet vis dėl kokių nors priežasčių nepavykdavo. Turint omenyje, kad šokių ir gyva muzika yra tarsi du atskiri pasauliai ir jų auditorijos skiriasi, tokio mikso idėja yra labai sveikintina.

Ir "Partyzanai", ir "VodkaJugend" vos prieš keletą dienų buvo dalyvavę mūsų organizuotame "Darom" festivalyje, todėl jau buvom pažįstami. Prie viso to pridėjus po festivalio tik keletą dienų pailsėjusią publiką, "darytojams" dalintą alų ir neįprastai įdomią vietą, išėjo puikus renginys.

Truputį paklaidžioję po daugiaaukščius "Europos" garažus, pagaliau 6-ame aukšte radom vakarėlio užuomazgas. Susistatėm aparatūrą ir pasibandėm garsą. Kaip ir reikėjo tikėtis, garsas tarp betoninių sienų lakstė kaip zuikis nuo lapės. Po truputį pradėjo rinktis žmonės, buvo atvežtos kelios vaizdinės priemonės - šiukšlių konteineriai.

Renginį pradėjom mes, kadangi jau nuo pat pradžių prasidėjo aplinkinių gyventojų skundai dėl garso, tai reikėjo mums atgriaudėti, kad galima paskui būtų tyliau groti. Publika, įelektrinta neseniai pasibaigusio "Darom" iškart pradėjo atakuoti monitorius. Pirmus kelis gabalus dar galima buvo suprasti, kas ką groja, tačiau kuo toliau, tuo labiau viskas panašėjo į triukšmo košę.
Kiek realesnis garsas buvo tik ten, kur dar girdėjosi gitaros ir boso kubai bei natūralus pučiamųjų garsas. Žinoma, mums ir patiems buvo labai smagu groti po "Darom" - savotiška kompensacija už visus tuos žilus plaukus.

Nors garsas buvo labai prastas, tačiau energijos užteko iš abiejų pusių ir kažkas net sakė, kad jau galėtų ir langus atidaryt, nes labai tvanku. Net nepastebėjo, kad visa siena yra atskirta tik grotų nuo lauko, hehe. Kai kurias vietas publika dainavo kartu, nes negirdėdamas, ką dainuoju gana greitai prarėkiau balsą. Buvo smagu matyti ne tik tradicinę mūsų auditoriją, bet ir žmonės, tokį koncertą matančius turbūt pirmą kartą. Kažkam tai buvo atradimas, kad galima šokti ir pagal gyvą muziką, ir netgi pankroką.

Po koncerto, kaip visada, šypsenos, padėkos, pokalbiai ir panašiai. Smagus šiltas ketvirtadienio vakaras. Ir dar viena užsimetusi alaus pakuotė busike - pačiu laiku ir vietoje.
++++

viršun


#22 - rugsėjo 9 d., Šiauliai, "Elnio" kiemas"
Taip jau išėjo, kad po "Darom" festivalio grojam tik nemokamus koncertus. Jau antrą kartą tuštinam "valstybinę" kišenę ir visiems nuo to tik geriau: organizatoriams nereikia nerimauti dėl (ne)atėjusių žmonių skaičiaus, mums nukrenta daugiau nei paprastai, o lankytojams nereikia kratyti savo kišenių. Šįkart "Elnio" merginų kolektyvas sugebėjo įtikinti Šiaulių valdžią, kad jų renginys - tai dar viena spalva miesto šventės renginių puokštėje. Nors aplink besimalantis kažkoks policijos puskomisaris kartojo: "Aš tai būčiau neleidęs..." Žinoma, neleisti-uždrausti lengviausia.

Kaip dažnai būna, važiavom ne tik kaip grupė, bet ir vežėm koncertui visą "priekį" ir "galą". Kaip tyčia, Vilniuje tuo metu vyko kasmetinis maratonas ir daug kur buvo uždarytas eismas. Taip buvom įkalinti iki bėgimo pabaigos ir pajudėjom iš Vilniaus su pranešimu, kad vėluosim.

Pasukus link buvusio "Elnio" fabriko, čia jau buvo matyti aiškus judesiukas: pirmyn atgal zujo žmonės ir mašinos. Kieme būriavosi jaunimas, keli apsauginiai ir itin uolūs pareigūnai, viso veiksmo metu vedę iš kiemo jaunuolius už "girtavimą viešoje vietoje". Vienai padauginusiai merginai netgi prireikė greitosios pagalbos.

Kiek įmanoma greitai buvo sumontuota garso aparatūra ir būgnai. Scenoje startines pozicijas užėmė Zimbabwe merginos. Užtrukusios su garso derinimu, jos subūrė žmones į vientisesnį būrį arčiau scenos. Reikėjo pajudėti, nes pradėjo skverbtis rudens žvarba. Kai kurie žmonės nesulaukę koncerto pradžios išėjo.

Po Zimbabwių pradėjom ruoštis mes.
Tuo metu kieme buvo turbūt maximum žmonių - iki 300, neskaitant pareigūnų :) Mums tai buvo tikrai ne pats geriausias laikas koncertui - kažkam pritrūko nusiteikimo, kažkam noro, kažkam motyvacijos ar dar kažko. Po kelių pirmų gabalų Mindiakui nutrūko styga. Dubby improvizacija ir prakalbos su "bažnytiniu" aidu padėjo šiek tiek išlaikyti tai, kas buvo pradėta. Kadangi viskas ir taip užtruko, pagrojom dar 4-5 gabalus ir baigėm. Tačiau, daugiausia tų pačių Zimbabwių iniciatyva, buvo išreikalautas bisas. Sugrojom dar, berods, 3 kompozicijas. Nepaisant to, kad naujausio gabalo teksto dar nebuvau iki galo išmokęs.

Vėliau išstojo visus pralinksminęs SC circus-core. Su visais Miciaus pasiraitymais ir fizionomijomis, Žygio ir Lauros agitbrigada. Žmonių pastebimai apmažėjo, bet likusieji išsišiepę šoko. Dar mažiau žmonių stebėjo estų ska grupės Soterios pasirodymą. Buvo net šiek tiek gaila, kad visa, kas geriausia pasiėmė vietinės grupės - beje, pažįstamas jausmas iš koncertų užsienyje :)

Vėliau bendri naktipiečiai pas vieną organizatorių Gabrielę ir miguista naktinė kelionė namo.
+++

viršun


#23 - lapkričio 9 d., Hrodna (BY), klubas "Flint"
Pas "bulbašus" turėjom užsukti savo pavasarinio turo metu, bet kaip tik tuo metu buvo paskelbti Prezidento rinkimai, koncertų organizatoriai negalėjo garantuoti, kad viskas įvyks kaip numatyta ir viskas buvo atšaukta. Todėl ši kelionė tapo savotišku skolos gražinimu.

Prieš išvažiuojant viskas susimalė, nes Baltarusijos ambasada anuliavo Mindiako vizą ir buvo neaišku, ar spės padaryti iš naujo. Laimei, viskas buvo sutvarkyta laiku, paėmėm roadie Denisą ir pasukom Druskininkų link. Siena maloniai nustebino savo atsipūtimu - anksčiau viskas būdavo labiau komplikuota. Netgi instrumentų deklaracijų nereikėjo pildyti, o viskas užtruko mažiau nei valandą.

Paėmėm tranzuojantį baltarusį ir netrukus pasiekėm neseniai kažkokioms metinėms atrestauruotą Gardiną. Viename žiedų jau laukė koncerto organizatorius. Paaiškėjo, kad pamiršom visas savo lėkštes ir net būgnų lazdeles. Nors koncertas turėjo netrukus prasidėti, vis nepavyko rasti žmogaus, kuris atrakintų klubą. Bandėmės brautis per tame pačiame pastate įsikūrusią Gardino srities filharmoniją. Čia mus sutiko vaikų šokių būrelio vadovė su savo auklėtiniais: "Tuk-tuk-perestupit-tuk-tuk-molodcy". Šiaip ne taip pavyko atrakinti "Flint" duris ir patekome į dosniai chlorke pradvisusį klubą. Pigus modernas su priminimais niekur nepalikti mobiliakų ir kitų daiktų.

Nors spaudė gerai žinomas 22.00 valandos limitas, niekas per daug neskubėjo. Kol susijungėm, pasibandėm garsą, apsižiūrėjom, pradėjo rinktis žmonės. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo menkiausiai aplankytas mūsų koncertas Baltarusijoje - susirinko tik apie 100 žmonių. Priežastys - ketvirtadienis, blogas oras ir vis daugiau panašių koncertų. Be to, senasis Gardino underground'as pasitraukė nuo scenos ir dabar vyksta eilinė kartų kaita.
Jaunimas jau nebeturi to kovotojų prieš sistemą mentaliteto, kuriuo baltarusiai garsėjo visoje Europoje. Jie jau panašesni į roko parduotuvės pirkėjus. Ir užsienio grupė Baltarusijoje jau nebėra tas nerealus įvykis, kaip buvo prieš keletą metų.

Pirmi grojo Gardino Ramones pasekėjai R.D.S., visai gramotnai atgroję melodingo ramoniško punk'n'roll'o programą. Tuo tarpu minskiečių Skapyt ska-punk buvo būtent tai, kodėl nesinori, kad šiuo stiliumi apibūdintų mus. Garsas, beje, buvo geresnis už scenos negu priešais ją. Garso operatoriai nuolat kažką sukinėjo ir sakė "Tuoj išeisim į lauką, išgersim".

Po 2 mėnesių buvom pasiilgę gyvo grojimo, todėl pradėjom energingai. Iš visų pakampių susirinko žmonės ir atrodė visai jaukiai. Mindas pastebėjo, kad labai mažai merginų. Kaip žinia, kur neina merginos, ten ir tūsas nevyksta :) Vis dėlto kelios buvo, o viena netgi demonstravo savo liemenėlę. Keletas pažįstamų veidų drąsinamai linksėjo. Tuo tarpu jaunimas pradėjo eiti galvomis ir šokinėti vienas per kitą. Grojom daugumą naujų gabalų, nors publika prašė ir audringiausiai sutiko, žinoma, senus hitus. Koncertas buvo iš tų, kurie sugrojami vienu įkvėpimu. Juose būna klaidų (pvz., Mindas begrodamas bandė atsirinkti "East Europe Ska" akordus :), bet jos negadina bendro įspūdžio. Publikai prašant, pridėjom dar kelis gabalus bisui ir baigėm. Įvertinimas po koncerto: "Jūs patys geriausi seni pirdūnai, kuriuos mačiau!"

Pro virtuvės langą matosi tankas-herojus, o mes bendraujam su ex-Contra La Contra vokaliste Saša, pas kurią nakvojam.

O viskas atrodė maždaug taip: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7
+++1/2

viršun


#24 - lapkričio 10 d., Minsk (BY), klubas "Arena"
"Darom'05" groję minskiečiai Virus Liha savo antrojo albumo pristatyme pakvietė dalyvauti ir mus. Šis koncertas tapo pagrindiniu šio minituro postūmiu ir finansuotoju.

Saulėtą dieną išriedėjom iš Gardino, kokią 20 minučių važiavom pro įspūdingą industrinį monstrą - gamyklą "Azot" ir be didesnių nuotykių pasiekėm sostinę, kur pirmoje kolonėlėje jau laukė mūsų globėjai. Po lengvų užkandžių pro Minsko kamštį, kurį sukėlė estas, patekom prie merdinčios laikrodžių gamyklos "Luč" esančio klubo. Anksčiau buvęs gėjų klubas įsikūręs 3 aukšte, kur patenki pro maisto, gėlių ir televizorių parduotuves. Klube jau čekinosi Virus Liha, paskui pasibandėm mes. Verbaičio verdiktas apie garsistą: "Kaip visi postsovietinės erdvės garsistai. Svarbiausia - būgnai, pučiamieji ir vokalas". Ant scenos garsas buvo nesugaudomas.

Kadangi bilietai Minsko mąstais buvo brangūs (apie 6 baksai), buvo nuojauta, kad žmenių nesusirinks. Bet vos tik atsidarė klubo durys, prasidėjo jaukus pilnėjimas ir galų gale prisirinko apie 300 žmonių. Atsirado pažįstamų ir vietinio postalinio pilstymo balzamo.

Kadangi buvom vakaro svečiai, tai pirmi ir pradėjom. Nuo pirmo gabalo buvo matyti mūsų kažkelinto koncerto Minske įdirbis - nuo publikos sklido pozityvi, daugiau mažiau žinau-ko-noriu atmosfera. Palyginus su soundčeku, garsas apsitvarkė, todėl groti buvo malonu.
Kaip ir Gardine, nepavyko pasijungti vokalo dylėjaus, bet iš dalies tai net atriša rankas didesniam veiksmui. Nelabai mačiau, kad dėjosi už nugaros, nes prieš sceną buvo tokia pusiau pakyla - ten praleidau daugiausia laiko. Tačiau puikiai matėsi per galvas šokinėjanti, šokanti ir besišypsanti publika. Net ir naujienas publika priėmė noriai ir šokliai.

Nors Verbaitis visiems sakė, kad Gardine jam patiko labiau, koncertas Minske buvo masyvesnis dėl publikos skaičiaus - dieną prieš tai mūsų energijos gūsiai kartais buvo stipresni už publikos. Minske nebuvo ir to "pasirašyk-nusifotografuok" tūso. Kaip pirma grupė, užkėlėm vakarušką ir neblogą lygį. Vėliau toliau "balzamovės", nes po pirmo testo buvo aišku, kad vietinis pilstomas alus su keistu jodo antskoniu netinka lietuviškam gomuriui. Virus Liha keliems gabalams pasiėmė pučiamuosius, kas labai gražiai paspalvino jų slavišką jamaiką. Backing vokalistės atrodė kiek juokingiau su marškinių mazgais bei nuogais pilvais.

Netrukus atėjo lemtingoji 22.00 ir visus pradėjo mėžti iš klubo. Penki skambučiai ir pažadai, kad tuoj bus ir "lengvųjų narkotikų" nesulaikė - juolab, kad tik keli daktarai domisi "homeopatija". Turas po naktinį miestą ir atsidūrėm tusčiame bute, kur padarėm mini-kvartirniką.

Atrodė viskas taip
++++

viršun


#25 - lapkričio 11 d., Baranoviči (BY), DKT
Apžiūrėję Lukašenkos neseniai pastatytą nacionalinę biblioteką-baikonūrą ir sudalyvavę vietinėje "Food not bombs" akcijoje, pasukom link paskutinio taško - Baranovičių. Puiki autostrada per dar visai mažytį Nemunėlį neprailgo ir netrukus pasiekėm dar vos tik per 100 metų perkopusį miestelį, įkurtą svarbioje geležinkelio sankryžoje.

Dėl nelegalumo koncertas vyko ne puikiame vietiniame klube "New Sound Land", bet vietinės kultūrkės erdvėse 3-ame aukšte. Prie įėjimo jau būriavosi vienas kitas jaunimas. Čia pasijutom truputį 10 metų atgal. Veidrodinė siena ant scenos, gaublys, mistiniai hieroglifai ant sienos.

Padedami vietinio garso operatoriaus pradėjom derintis. Monitorių nebuvo, todėl pučiamieji ir vokalas buvo palikti jo valiai. Kai soundčekas jau ėjo į galą, buvo nuspręsta groti pirmiems, kad jau pasidarėm garsą - puikus ėjimas.

Tuo metu salėje jau būriavosi apie 150 įvairiaplaukio jaunimo. Beveik pusė jų atvažiavo iš Minsko, nes ten jiems buvo per brangūs bilietai. Gal dėlto, kad paskutinis koncertas ir jau kirbėjo mintis apie namus, o gal savotiškas Baranovičių nuvertinimas po Minsko, bet labai jau didelio nusiteikimo pavaryti nebuvo. Kita vertus, pragrojus nemažai metų, tokios vietos kelia iš dalies šypseną, iš dalies nusivylimą, kad nieko geriau taip ir neužgrojom. Visas tas teenage alko psychopath taip pat nebuvo panašus į labai sąmoningą publiką. Jau per pirmą gabalą dar 1997-aisiais Minske sutiktam Minsko herojui Mao vos neįstatė jo akinių į akis.
Paskui, žinoma, įsivažiavom. Ypač smagu buvo matyti ne priekines eiles, o visoje salėje linguojančias galvas. Vienu metu visa tai atrodė, kaip tikrai nebloga šokių aikštelė. Grojom dar Gardine surašytu playlistu - kiekviename koncerte bendru sutarimu būdavo išmetamas tai vienas, tai kitas gabalas. Biso nebuvo, nes ir mes nelabai norėjom, ir žmonės per daug nereikalavo.

Po koncerto merginos iš Minsko sakė, kad matėsi, jog nelabai mums čia patiko groti. Ir kalbų tarp gabalų buvo mažai. Minskiečiai Paiskasok grojo panašiai kaip Skapyt Gardine - chaotiškas punk-ska be minties ir su distemper koveriais. Vietiniai Nervoz buvo tikra grunge nervozė ir bybė.

Išsiaiškinę, kad iki namų ne taip ir toli, nusprendėm iš karto važiuoti į Vilnių. Prieš tai užsukom pas vietinius aktyvistus į jų namus-infošopą. Skanūs barščiai, jauki atmosfera ir labai draugiški žmonės. Per Naugarduką, Lydą, sniegą ir tamsą 4 ryto atvairavom iki namų.

Viskas atrodė taip ir anaip.
+++

viršun


#26 - lapkričio 24 d., Riga (LV), klubas "Depo"
Praėjus beveik pusmečiui "Depo" vėl pakvietė pagroti savo tradicinėje Jamaikos muzikos naktyje. Viskas buvo suderinta iš anksto ir puikiai suderėjo su paskutine mūsų naujo albumo įrašų sesija už 100 km esančioje Valmieroje. O įrašą būtinai reikėjo damušti, nes med.seselė Milda ruošiasi prasivėdinti kažkur Europoje ir albumo ateitis būtų labai miglota...

Truputį nerimavom dėl Latvijos-Lietuvos krovinių pervežimo "karo" ir dėl to susidariusių eilių pasienyje bei būsimo NATO susirinkimo - visiems įstrigo istorija, kaip Saragosa skrido atostogauti į Turkiją ir buvo neįleistas į šalį būtent dėl kažkokio NATO susitikimo Stambule. O mes, kaip žinia, savo laiku gana garsiai pareiškėm savo nuomonę apie Šiaurės aljansą :) Viskas baigėsi gerai - ant sienos nebuvo jokių problemų.

Prie klubo pasitiko trūkęs apsimyžęs bičiukas, kurį pasodinom prie sienos, o paskui padėjom įkelti į greitąją. Lengvai vėluodami pavalgėm ir pasidarėm soundčeką jau gana gerai pažįstamame "Depo" rūsyje. Nors jie prisipirko visokių naujų aparatų, garsą buvo sunkoka sugaudyti. Kažką pasiderinom ir užleidom vietą vietiniams Guerilla Habits.

Kadangi iki grojimo buvo bent kelios valandos, išėjom trumpai ekskursijai į Rygą, tiksliau jos barus :) Milda tuo tarpu baisėjosi juoda naktine Daugava.

Grįžus klube jau šurmuliavo žmonės. Jų buvo kiek mažiau nei praėjusį kartą, tikrai ne anšlagas, bet, kaip vėliau pasirodė, koncertas dėl to nenukentėjo. Gal vėl atbaidė gana brangus įėjimas, o gal tą patį vakarą kitoje vietoje vykęs hardkoro koncertas.
Nuo pat pradžių atsirado būrelis aktyvistų prie scenos, pritraukusių ir daugiau žmonių.

"Depo" scena tikrai ne pati jaukiausia, netgi greičiau klaustrofobiška. Ypač 7 žmonių grupei, nes norėdamas sudalyvauti įraše po ilgos pertraukos prisijungė tenor-sax Konanas. Na, jo indėlis koncerte buvo daugiau iš vizualinės pusės, nes, tiek laiko negrojęs, jis ne viską prisiminė :) Vis dėlto jo galinga "apačia" pastūmėjo pučiamuosius.

Skirtingai nuo praėjusio karto, žmonės šįkart neišsilakstė, o netgi aktyviai norėjo dar. Koncertas pavyko vienu atsikvėpimu, be didesnių pauzių. Tik patingėjom sudaryti playlistą, tai kartais reikėdavo aptarti, kokius dar 3 gabalus grosim. Neseniai sugroti koncertai Baltarusijoje prisidėjo prie neblogos mūsų sportinės formos.

Tačiau neslėpsim, mintys labiau sukosi apie būsimą įrašų sesiją, laukiančią kitą dieną. Todėl po koncerto atsisveikinom su "Depo" promouteriu Gunčiu ir pasukom link Valmieros. Truputį paklaidžioję po Rygos priemiestyje esantį shopping paradise, išvažiavom į naktinę tiesiąją.

Dainavom ir šokom taip
+++1/2

viršun


#27 - gruodžio 2 d., Vilnius, "New Style" klubas
Koncerto priešistorė. Spički jau senokai pradėjo kalbėti apie bendrą koncertą su mumis. Iš pradžių buvo kalba apie "Tamstą", tačiau, pasirodo, mes, o ypač mūsų publika, šiam klubui - neformatas. Juokingiau ir būti negali. Tada pradėjom galvoti apie pastaruoju metu įprastą "Intro". Spički per tą laiką sugrojo "Gyvam", bet nenumalšino savo koncertinio troškulio. Tada pasigirdo gandai apie naują klubą legendiniuose Sporto Rūmuose. Keletas vizitų ir jau skelbiam apie koncertą "Culture Repair".

Dar kelios renginio priežastys: paskutinis medseselės Mildos koncertas prieš emigraciją į užsienį ("išskrido, bet žadėjo sugrįžti" :) bei sugroti šiemet pirmąjį "normalų" klubinį koncertą Vilniuje, nes grojom tik visokiuose festivaliuose ir pristatymuose.

Dieną prieš sumontavom sceną, apšvietimą, garsą. Vieningai sutarėm, kad vieta tinkama gyviems koncertams, labiau venue negu klubas. Viskas pakankamai paprasta ir daug erdvės bei laisvės renginio organizatorių veiklai. Ir gera salė kokiam pusei tūkstančio žmonių bei dar viena salė atsargoje.

Reklamos per daug nedarėm (keli www ir keli šimtai flajerių), bet žmonių susirinko apie 400. Publika margaspalvė - susimaišė Spički ir mūsų žmonės ir išėjo geras amžiaus vidurkis. Atėjo daug senų pažįstamų ir, nors darėm atseit eilinį koncertą, tvyrojo pakylėta atmosfera. Spički dar nepradėjus groti jau važiavom pirkti papildomo alaus.

Tarpus tarp grupių užpildė Grupės Prostitutės DJs - visai geras, dabar jau tampantis įprastu, sprendimas. Ypač geras buvo Gonziko setas su kalėdinėmis punk dainuškomis ir Namo sugrojimas po koncerto.

Spički buvo rimtai nusiteikę su 2 būgnų komplektais. Slavka su savuoju sėdėjo maloniai arti žmonių. Dėl organizacinio bėgiojimo ne daug jų mačiau, bet, kaip supratau, melomanai gavo solidžią rimtos muzikos dozę. Ir, panašu, sunaikino Spički nusivylimą gyvais koncertais bei niekuo nesidominčia publika.

Lipant ant scenos jausmas buvo panašus kaip per "Darom'05" ar mūsų 10-ąjį gimtadienį. Verkiantys, kad Lietuvoje gyvos muzikos situacija labai prasta, turėjo būti šiame renginyje - 400 žmonių minia yra labai geras masyvas klubiniam koncertui. Kitas dalykas, kad susireikšminusi "rimtoji" gyvos muzikos scena labai iš aukšto žiūri į "tuos pankus". Bet čia jau jų problemos.
Mes tuo tarpu pradedam su "Pavėlavau" ir jaučiam kaip iš salės į sceną veržiasi energija. Grojam su visais 3 pūtikais, lengvai įmirkęs Konanas, kaip visada, atlieka ne tik tenor sax, bet šou vaidmenį. Kaitaliojam naujus gabalus su senais. Kažkas ne iki galo gerai su garsu ir po kokių 4 dainų Ve su Mindu net biškį apsibara. Publika priekinėse eilėse nuščiūva. Neskanu. Organizavimo nuovargis. Vis dėlto dar kelios kompozicijos ir vėl viskas įsivažiuoja, užsimiršta. Retas atvejis, kad nepraleidžiam nė vieno gabalo iš playlisto. Šokinėju tol, kol pradeda temti akyse. Žmonės mielai traukia žinomus priedainius. Baigus groti iš karto aišku, kad be biso nieko nebus. Smogiam dar.

Pokoncertinė euforija, visos sienos varva, Namas šokdina likusius gyvus. Bare šurmuliuoja žmonės, tvyro jaukus pokoncertinis šiukšlynas. Milda prisiekinėja meilę grupei ir žada grįžti. Atsiranda džonis. Važiuojam į "Sattą", kur mane pažadina 7 val. ryto. Viskam sava pabaiga.

Pirmas, antras, trečias ir ketvirtas video iš šio koncerto.
++++1/2

viršun

dr.Green
post po box 790 / Vilnius LT 2050 / Lithuania
email drgreen at hardcore.lt
phone +370 699 53 201 (Tomas)