Vilnius Hardcore

Vieną birželio 21-osios vakarą, dešimt metų atgal, kai Vilnius ruošėsi tapti Europos kultūros sostine, bešvenčiant kultūros naktį mes visai nekultūringai grodami prie Salamos užsibašliavome nemažą lobį ir patraukėme į Reformatus. 
Gerai nepamenu, ar prieš nukraunant laiptus šiknomis ir vaišėmis jau buvo didesnis būrys, ar laikui bėgant vis chebrantai įsijungdavo. Išties, nebuvo mūsų itin prisigrūdę, daugiau ar mažiau keturiasdešimt kojų, bet atmosfera buvo gana ypatinga. Galbūt daugelis, o ir aš pati, buvome apsvaigę nuo tam kartui atgijusio naktinio miesto šurmulio… Šiaip ar taip, šventėme iki paryčių, kol vaišės baigėsi, o iki pirmų troleibusų buvo toli ir tingu. Nenorėjom skirstytis, nors jau purtė tas priešmieginis drebulys ir per laiptų eiles vis bangavo žiovavimai. Ir tuomet Ewu pasiūlė:
– Varom pas mane!
O Ewu gyveno krasnūchoje, bendrabučio tipo chruščiovkėje. Viename kambaryje, drauge su žiurke, kate, šuniu, vyresne seserimi ir motina. Šiaip jau, žiemomis drauge gyvendavo ir litovcų nelabai mėgstanti babulia, bet labai gerai, kad tada buvo vasara.
Auštančio ryto prieblandoje nužingsniavome tos visos keturiasdešimt kojų iki laiptinės, Ewu didesnio būrio paprašė palaukti tyliai ten, o mane ir dar porą veikėjų pamojo ranka eiti kartu koridoriumi. Pasukiojo raktu spyną, įkišo galvą tarpdurin:
– Mama, pas mus dar draugų biškį nakvos.
Prikimęs iš po miego balsas šnara:
– Mhm, kokie draugai..?
– Nu, Bomžiukė, Aleksas, Blusius… Bananas…
– Gerai.
Mes trys kukliai sliūkinam vidun, Ewu šiek tiek garsiau sušnabžda “tai ateikit” lūkuriuojantiems už kampo, ir aš, staiga susivokusi, džiaugiuosi, kad įėjau pirmesnė – bus proga patogiai įsirangyti ant atlenkiamos sofos. Susigūžiu į kamuoliuką, man rodos, net nenusiavusi kerzų, ir stebiu tylų vis nesibaigiantį jaunųjų spalvingų kontrkultūrininkų sruvenimą į tą mažą kambarėlį. Sulig kiekviena galva atrodo, kad sekanti iš paskos jau nebetilps, bet kažkaip įsipaišo, kas kam ant subinių, ant blauzdų, ant grindų. Kai kurie stengiasi būti mandagesni už pačią, ko pasekoje erdvę užtvindo prakaituotų kojinių smarvė.
O Ewu mama, stipriai nagais įsikabinusi į vertingiausią turtą šioje akimirkoje – antklodę, burbteli kelis keiksmažodžius ir mikliai užsitraukia ją ant galvos. Pamažu įsisiūbuoja knarklių choras.

skaityti straipsnį toliau…