Neganda


viltis miršta paskutinė

kraujais varvančios akys
sugeba ir toliau matyt tai,
jog silnas yra gyvybės kvėpavimas

ant riešų palikti randai
susimaišo su praeities šmėklomis
sąmonėje tik skausmas gali gyventi
tik mirties ir teliko tikėtis

kūno apgaulumas toks realus
tik viltis širdyje dar dega
ji ne ilgiau gyvena
ji ilgiau miršta


nerėkti!

iš vaikystės gelmių atneštas prakeikimas
kaip šiurkštus lapkričio vėjo glamonėjimas
verčia pasitraukti giliau į save
kepurę ant veido, užtraukti kapišoną (gobtuvą)

įveiktas grąsinimų laisvės siaubais
žiemos nakties šalčio ir pragaro liepsnos
praeities vardan.. gyventi tik ateitim
šiandieną neigti! užmiršti! nerėkti

ar aš pasmerktas tik atgaminimui?
ar tik svetimais pėdsakais man lemta eiti?

tos pačios aklavietės ir duobės
pilnos lavonų, kaip po maro

nuo pat mažens mes mokomės kontroliuoti save, mes kuriame savo poreikius remdamiesi esamais variantais, mes mokomės išsirinkti vieną galimybę – tapti kažkuo. ir iš šios aklavietės nėra išeities..kol mes kalbame pavergimo kalba.



paskutinė buržujaus diena a.k.a. into

proletariato diktatūra
prievarta viskam
visi pavergti; niekieno!
atsakomybė net ne už save
į priekį! nekenčiamos valdžios
vaizdinį plėšti

proletariato diktatūra
permainos išreikštos krauju
revoliucinė situacija
suakmenėjusi per tvarką

ir vis dėlto vienas dalykas tapo aiškus
negalima leisti ramaus gyvenimo

ryk ananasus
žvyres kramtyk
paskutinė tavo diena
ateina, buržujau


beveik visada revoliucijos virsta totalitarizmu. taip vyksta, ne todėl, kad kažkas kažką išduoda ar parduoda, o todėl, kad revoliucijos ir revoliucionieriai siekia naujos valdžios, naujos (geresnės) sistemos..
mums net pati utopiškiausia sistema bus kalėjimas!
* paskutinės eilutės paskolintos iš Majakovskio..




ciudad sin sueño

no es sueño la vida! alerta! alerta! alerta!
nos caemos por las escarelas para comer la tierra hummeda
o subimos al filo de la nieve con el coro de las dalias muertas.
pero no hay olvido, ni sueño:
carne viva. los besos atan las bocas
en una maraña de venas recientes
y al que le duele su dolor le dolera sin descanso
y al que teme la muerte la llevara sobre sus hombros.

išplėšta iš Lorkos:

bemiegis miestas

gyvenimas nėra sapnas. pavojus! pavojus! pavojus!
mes krentam nuo kopėčių, kad įsigraužtume į drėgną žemę,
arba kylame sniego briauna su mirštančių jurginų daina, -
bet nėra nei užsimiršimo, nei miego:
kūnas gyvas.. bučiniais susipinusios lūpos
į staiga atsirandančių venų tankmę,
ir tas, kas jaučia skausmą, nepaliaujamai kenčia,
ir tas kas bijo mirties, nešioja mirtį ant pečių.




dek!

įkalintam kasdieninio pasaulio kalėjime
surištom rankom ir kojom
plaukti žemyn pasroviui
tarp kabinetų, klasių ir kamerų

ne[pa]siduoti sūkuriams – tarp vienodumo nuodų
ieškoti ramybės ir prasmės
pamiršti ir išduoti savo
svajones, aistras ir džiaugsmus

atsiskyrėlių kompanijoje
svetimas tarp svetimų
normalus tarp sveikų
įkalintas kalėjimo sienų išorėje

nes neįmanoma nieko pasiekt be kovos
kaip tik be kovos ir įmanoma ką nors pasiekt

kartais atsisakyti kovos – tai pati tikriausia kova, kurią mes turime laimėti prieš pačius save...pats pikčiauiausias fašistas gyvena mūsų galvose ir mes iš visų jėgų stengsimės jam įtikti. mes greičiau paimsime peilį ir eisime pjauti kitų nei pradėsime šią vidinę kovą.



***
jei dabar žiema
ar tai reiškia, kad bus pavasaris?
jei dabar vyksta karas
ar tai reiškia, kad įmanoma taika?

jei viskas aplinkui taip nerealu
ar egzistuoja kas nors tikra?

kol yra klausimų
yra šių pasaulių
kuriuos nuolatos
tu kuri pats

pats, tu pats viską kuri
pats, tu pats viską gyveni
sustok! nustok kurt
sustok! viskam yra galas…

kartais mes tvirtai tikime tęstinumu, kažkokia visapimančia tvarka ir būtent todėl mes negalime išvengti aplinkinio pasaulio ir mūsų pačių atgaminimo. kol mes tvirtai žinome, kad po 1 yra 2, po to 3 ir 4 ir t.t., mes esame panašūs į šunis, gaudančius savo uodegas – geriausiu atveju, mes tegalime įkąsti sau į užpakalį..



šeima

ei, labas mama
šiandien aš sunaikinsiu valdžią
rytoj tavęs jau nebus
ar esi tam pasiryžus

ei, labas tėve
tai rėkia tavo sūnus
man nusibodo atgaminti tave
ar sugebėsi apsieiti be manęs

šeima – valdžios teatro scena
šeima – valdžios tvarkos cechas
kam gi naudingas vaidmenų pasiskirstimas
žinau tik tiek, kad ne patiems aktoriams

policijos, vyriausybės, kapitalizmo tvarka prasideda nuo šeimos tvarkos.



juoda saulė a.k.a. pochoronkė

stoviu ant nebūties skardžio krašto
juoda aušra sveikina mano veidą
peržengti šį paskutinį slenkstį jėgas
savo širdy atsinešiau su savimi

mano žmogaus-žveries akyse
švyti juodos saulės žara
žengti dar žingsnį, ištiesti sparnus
ir šokti į chaoso sūkurį

sveikinu tave žeme
kur gyvenimas kitokį kloja kelią
net iš akmenų čia auga medžiai
ant naujo pagrindo stato pasaulį



measa a.k.a.
neigiama ir engiama
tai tik būdas pasėti
kontrolės sėklą
tavo troškimo viduje
kelio pabaigoje nebus šviesos
tik ramentų pora
neigiama ir engiama

engti ir neigti savo seksualumą – tai pagrindinis dalykas, kurio mums reikia mokytis. kuo greičiau, tuo geriau. ir kai tai pasiekta, visos kitos manipuliacijos mūsų kūnais ir protais tiesiog nesąmonė.
<--