Seni pankai yra seni.

  Kuo daugiau pamatai, tuo daugiau supranti. Ir kaip bebūtų gaila, kartais tas supratimas sugriauna iliuziją, kurią turėjai susikūręs apie dievinamas grupes. Na, bent jau atsiveria akys. Šituo požiūriu palyginsiu du lankytus vasaros festivalius – Brutal Sound Festival Varšuvoj ir Radfest Londone, o labiausiai tai (kad ir kaip tai beskambėtų) jausmus patirtus ten.

Pasakojimą pradėsiu nuo pastebėjimo, kad „seni pankai yra seni“. Ir tai žiauriai jautėsi Varšuvoje, kur festivalis laikėsi ant trijų grupių – Discharge, Buzzcocks ir Cockney Rejects. Nu legendos, kaip bebūtų, tikrai. Didžioji dalis žmonių tik dėl jų ir atkeliavo, pirko vienos dienos bilietus, kad pamatytų, pvz. Discharge, apie kuriuos papasakosiu vėliau, nes tikrai yra ką.
Mes irgi penktadienį skubėjom valgyt tam, kad spėtume pamatyt kaip (ne)gerbiamieji Discharge groja blogiausią matytą koncertą gyvenime. Bet ei ei ei – sakiau, kad apie tai vėliau!
Lankytojai gal ir nesužinojo to, ką sužinojom mes, bet buvimas beksteidže leidžia pamatyt festivalio virtuvę, praeit tiesiai prie scenos ir… pasikalbėt su visiškai nusivylusiais organizatoriais. Matėsi, kad ne viskas klojasi idealiai ir laikas įtemptas, bet vistiek pavyko pasikalbėt (nu aišku, dalinantis gėrimų šiluma) su vienu iš asistentų. Tai va ir papasakojo mum viską apie tai kokie reikalavimai yra atsivežt senus pirdžius į festivalį. Jau anksčiau matėm, kad Buzzcocksai ir Cockniai gyvena Airport Holiday Inn‘e, o Discharge – Premier Express. WHAT. Taigi driskiai, taigi dbytukas, taigi pankrokas ir taigi viešbučiai su daug žvaigždučių! Ir liejo mum kolega lenkas visą nuoskaudą apie tai, kad grupių honorarai sudaro daugiau nei čia per pusmetį, ar metus uždirba žmonės. Nu gerai – šitą gal ir galima suprast, juk gera grupė groja, tai gal ir verta. Bet kiti riderio elementai tai pribloškė – 50 eurų kainuojančio šampano dėžės, du atskiri kambariai su maistu ir gėrimais (dėl šito marazmo teko Club stage‘ą uždaryt, suvaryt visus grot į kiemą ir atiduot storiem seniukam valgyt sumuštinius. Nu ok, pohui.), pinigai eurais į rankas prieš koncertą, nes kitaip nepradės grot. Ir nepradėjo. Vien dėl to – vėlavo pusvalandį. Irrrr…. uoga!
Pagrindinis organizatorius bėgte nešioja Buzzcocksų gitaras, būgnų dalis, kol tie suskiai trinasi aplink ir žiūrinėja kaip čia viskas vyksta.  Šlykštoka, kaip tai. Nu ir po tokių dalykų supratau, kad „I‘ve fallen in love with someone I shouldn‘tve fallen in love with“.
Pagrojo jie ir tiek. Cockney Rejectsai bent jau gitaras atsinešė patys ir pagrojo ženkliai puikiau. Stambūs pagyvenę vyrukai, bet energijos turi daug ir parodyt dar šį tą sugeba! Buvo gražu, bet dėl gumą tempusių Buzzcocksų festivalį uždarė Varšuvos ramybe besirūpinantys pareigūnai.
Na, o Discharge‘ų istorija tai nevienareikšmiška, bet tl;dr – chebra apsivogė ir susimušė su organizatoriais.
Plečiantis į detales – greičiausiai jie patys suprato kaip blogai visas tas koncertas buvo (didelė dalis kaltės žinoma ne tik jiems, bet ir garsistams. Labai garsistams!), prisigėrė, o tada jau prasidėjo. Vokalistas Rat susimušė su pagrindiniu organizatoriumi, siautė po visą festą ir negyvai už*iso. O didžiausią vėją sukėlė gandas, o dabar jau ir official statement, kad Discharge‘ai iš organizatorių kambario pavogė merginos, kuri rūpinosi jų senom girtom šiknom, kuprinę ir susirinko visas korteles ir grynuosius, kas sudarė apie 2500 zlotų. Gandas gandu, bet faktas, jog  jie buvo pastabdyti oro uoste, kiek leido įstatymai – aptikrinti (nepilnai), bet nieko nerasta, o kuprinė rasta sutrypta ir sudraskyta gerbiamosios grupės kambaryje.

Tokia va tat ir realybė – pankroko kurį įsivaizdavom, jog spinduliuos visos šitos nesąmonės, kurioje gyvenam, pradininkai – nė velnio neradom. Roko žvaigždės (?) ir tiek. Do not want. Lenkai jau atidavinėja vinylus (skubėkit prigriebt, jei norit) ir mąsto kaip išsitrint tatuiruotes. Juokinga situacija :)

Visiškai kitokį kultūrinį šoką patyriau Londone, nuvaręs į Radfestą. Tai nebuvo standartinis hc/pankroko festivalis. Truko jis vieną dieną ir buvo visko – shoegaze‘o, garage surf punk‘o, thrash‘o nu ir aišku laukiamiausieji Ceremony su Trash Talk. Kai atėjau, tai teko įsijungt visišką hate mode, nes tiek hipsterių, blemba blemba blemba, nesu matęs gyvenime. Kažkaip galvojau – nu ok, pažiūrėsiu tą koncertuką ir tiek. Bet tai buvo vienas kietesnių renginių gyvenime ir taikant į rašinio temą – kas buvo fainiausia, tai grupės visą laiką buvo „tarp žmonių“. Visą laiką prie scenos, visą laiką bendraujantys, kartu su tavim stagedive‘inantys, jokių backstage‘ų ir tai reiškia neregėto didumo šventę! Ir nesakykit, kad negali dar Ceremony/Trash Talk‘ai lygintis su jau aptartais seniukais. Gali, tik nėra jie dar ant tiek seni, kad būtų traktuojami kaip enciklopedinė vertybė.

Mano reziumė toks – senos grupės yra senos ir tegu jos tokios lieka. O aš vis labiau nurašau senus stabus ir žiūriu į priekį, į grupes, kurioms nereikia tvorelių prie scenos, didelių backstage‘ų ar sterilumo prieš koncertus. Dievukai dažnai nuvilia. Būkit atsargūs ;)