Kai ZLP GNR varė į turą per Europą, chebrytė iš Prahos padarė jiems koncertą, dabar chebrytė iš Prahos atvaro į Vilnių − koncertas Vilniuje rugpjūčio 16. Bet laikai keičiasi, ir Čekijos Respublikoje vyksta neaiškūs policine valstybe kvepiantys dalykėliai. Balandį ten prasidėjo policijos operacija „Feniksas“. Du policininkai, panašesni į gerai alaus atsigėrusius Prahos praeivius , infiltravosi į anarchistų ir radikalios kairės judėjimus ir sufabrikavo „teroristinį traukinio užpuolimą“. 14 žmonių buvo ištardyti, 3 iš jų − Martinas, Peteris ir Ales − vis dar leidžia laiką kalėjimuose, dar 3 pareikšti kaltinimai vykdžius sunkius nusikaltimus, tarp jų – teroristinių išpuolių organizavimą.
Category: Pasaulis
-
PIZZERIA ANARCHIA NEATSILAIKĖ
Kai prieš porą savaičių lankėme draugus EKH, didžiausiame ir seniausiame, jau legalizuotame Vienos skvote, Pizzeria Anarchia ruošėsi ilgai valdžios atideliotai, tačiau jau galutinei iškraustimo dienai X – liepos 28-ąjai. Stokodami patirties, įgūdžių ir įrankių, tačiau kupini vilties atsilaikyti ir išlikti, pizzerijos koletyvas užkalinėjo, betonavo ir virino visus įėjimus, tikėdamiesi bent kiek apsunkinti policijos įsibrovimą. Mes buvome nusiteikę kiek skeptiškai, nes mano suvokimu specialiosios pajėgos turi pakankamai efektyvių metodų patekti vidun, tačiau patyrę skvoteriai paaiškino, kad reikia barikaduotis taip, kad iškeldinimo operacija kainuotų kuo brangiau. Kitais žodžiais kalbant, pergalę galima pasiekti ir tada, kada iškeldinimo operacija kainuoja ženkliai brangiau, negu pastato vertė. Praktika rodo, kad tokiais atvejais valdžia tiesiog nuleidžia rankas ir pereinama prie kompromiso. Vyraujant solidarioms nuotaikoms, nors simboliškai, bet ranką pridėjom ir mes, taipogi ateidavom pasitrinti su draugiškai nusiteikusiu kolektyvu ir pavalgyti autentiškoje krosnyje keptų picų. Moralinis palaikymas bei nuolat zujantys žmonės aplinkui – irgi naudinga solidarumo forma, tai ženklas visuomenei, kad ši autonominė erdvė yra kultūrinis reiškinys, o ne parazituojančių valkatų landynė.
Bet grįžtant prie esmės…. (more…)
-
Sirija
Pakankamai daug kartų pakartojus melą, jis tampa tiesa. Pakankamai supaprastinus be galo kompleksišką tikrovę, tiesa virsta melu. Dauguma XX amžiaus karų prasidėjo melu (prisiminkit Irako karą. Prisiminkit Antrąjį Pasaulinį karą ir slaptas SSSR-Vokietijos sutartis, nacių propagandą apie Lenkijos agresiją, etc.). Prisiminkit Irano-Irako karą, Vietnamą, Čečėniją, Pirmo Pasaulinio karo pretekstą ir praktiškai bet kurį kitą ginkluotą konfliktą. Žmonėms šiaip visai nepatinka kariauti, todėl į karą juos įvelia per melą.
Viena priešprieša apibūdinti visą neįtikėtinai sudėtingą istorinį, religinį, etninį, post-kolonijinį, ekonominį ir geopolitinį katilą, kuris šiandien yra Sirija, yra būtent toks brutalus ir iš esmės neteisingas supaprastinimas. Ten gyvena (ir daug metų daugiau ar mažiau sugyvena/o) krikščionys, kurdai, sunitai bei šiitai (valdžią turi viena jų atmaina — alawitai), druze, armėnai, žydai, pabėgėliai iš Palestinos, Hamas, Hezbollah, Baath’istai ir jų saugumas, kontrabandininkai, žmonės, kolaboruojantys su valdžia, žmonės, prieš ją kovojantys, žmonės, blokuojantys Internetą, žmonės, naudojantys proxy serverius, tūkstančiai skirtingų interesų. Paprastas priešpastatymas ‘diktatorius prieš Vakarų demokratijos vertybes’ ar ‘Assadas prieš al Quaedą‘ yra tokie patys aukščiau aprašyti supaprastinimai. Ir tai nereiškia, kad Assadas nėra skerdikas, vertas bilieto į skrendantį nx lėktuvą. Lygiai taip pat nereiškia, kad daug žmonių Sirijoje nelaukia šitos invazijos ir nenori, kad juos bombarduojantys būtų subombarduoti.
Nepamirškit, kad tai, ką rašo ir rodo žiniasklaida, nėra bešališkas tikrovės aprašymas ir analizė — tai yra medijos naratyvai, pagal apibrėžimą. O apie gilesnes konflikto priežastis, neabejotinai esančias ilgalaikių strategijų dalimis, galima tik spėlioti. Ko gaila, tai svetingų ir šiltų Sirijos žmonių, ant kurių krenta vienokios ar kitokios raketos.
‘Ilgasis karas prieš terorizmą [.pdf]’, ‘demokratija prieš diktatorių’, ‘civilizacija prieš fanatikus’, ‘Obama prieš Putiną’, ‘sustabdyti cheminių ginklų naudojimą’ yra arba naivūs, arba tyčia apgaulingi bei ciniški naratyvai. Assadas, Obama, Putinas, Husseinas, Goebbelsas, Al-Quaeda, Nike, Cameronas, Raytheon, Uspaskichas, Miley Cyrus, Zuckerbergas, Erdoganas, Vatikanas, beveidžiai ES droidai ir biržų algoritmai, mama Maxima ir dėdė Ho — jie visi vienoje pusėje, visi jie yra įvairių save palaikančių hibridinių galios struktūrų dalys, visi jie mielai įkištų koją į tą batą, vienaip ar kitaip minantį ant žmogaus veido. Kitoje pusėje — tie, kurie norėtų tas struktūras išrinkti ant dalių. -
Nedraugiškas Internetas
Jungtinėse ‘They Hate Us For Our Freedom‘ Valstijose brinksta riebus skandalas. atskleista, kad vietinės tarnybos turėjo tiesioginį priėjimą prie Google, Facebook, Apple, Skype ir daugelio kitų firmų vartotojų duomenų — pokalbių, laiškų, chat’ų, paieškų ir t.t. Taip pat ir keletas kitų nemalonių dalykų, pavyzdžiui, tai, jog NSA gaudavo komunikacijų metaduomenis (pavyzdžiui, skambučių trukmę, identifikacinį kodą, lokaciją, adresatą) iš ryšio paslaugų tiekėjų.
Iš esmės, nieko naujo — daugybė žmonių Internete seniai operuoja vadovaudamiesi prielaida, kad jų veiksmai gali būti stebimi, ir elgdamiesi atitinkamai. Be to, panašūs dalykai yra nutekėję ir seniau ir jau seniai tapę Interneto folkloro dalimi.
Kas skiriasi šį kartą yra tai, kad sekimo programos tapo viešai, on the record, pripažintos tos šalies valdžios. Ir panašu, kad apie tai reikia kalbėti.
JAV diskusija pastarųjų dienų tema verčia susiimti už galvos, vien dėl naujakalbės tankio. Susijusios kompanijos, žinoma, puola neigti bet kokius savo sąryšius, išleisdamos keistai panašius ‘deniable denials’. Verta paminėti, kad a) jos teisiškai ir negalėtų pripažinti savo dalyvavimo b) techniškai yra ir kitų būdų susiurbti informacijai – tam nebūtinas tiesioginis priėjimas prie Google ar FB serverių, ar jų vadovų sutikimas. Galiausiai galbūt tai buvo pasiūlymai, kurių jos negalėjo atsisakyti.
Siurrealus elementas JAV taip pat yra dažnas diskusijos fokusavimasis ties tuo, ar yra sekami JAV piliečiai, ar ne (analogiškas nesenam klausimui — ar etiška dronais šaudyti į JAV piliečius be perspėjimo, ar nelabai). Tada visam likusiam pasauliui, kuris nekariauja su Amerika, reikia sugalvoti, ką jis mano apie visą šitą reikalą.
Tuo metu hakerių tautos žiniasklaida į pirmus puslapius iškiša abiturientų egzaminus, uspaskicho meilužės, pupytes ir astronautų šūdus. [eina 2013’ieji, ir iš tiesų sakau jums — the media is fucked up].
Man įdomu, ar kas nors paklaus Lietuvos valdžios atstovų apie tai, ar bent advokatams/gydytojams/mokslininkams/politikams jie patartų nesinaudoti Gmail’u ir šifruotis laiškus? Ir jei taip, koks būtų atsakymas? Turbūt graudžiai juokingas. “<..> yra atsakingas už šitą sritį, bet nežinau, gal žmogus net kompiuteriu nemoka dirbti <..>“.
Sakyti ‘čia amerikonų problemos‘ yra labai naivu. Nuo tada, kai įstojome į NATO, JAV užsienio politika su visomis jos negerovėmis yra ir mūsų problema (pamenat tą nematomą CŽV kalėjimą?). Nuo tada, kai naudojiesi Gmail’u, Skype, Facebook’u, Tumblr, Youtube ir daug kitų paslaugų, praeitos savaitės naujienos liečia tave labai tiesiogiai.
Klausimas ‘kodėl visi taip susirūpinę dėl to Interneto?‘ yra vienas iš blogų klausimų. Anksčiau (devynioliktame amžiuje ar šeštame dešimtmetyje) privatumą saugojo ne teisiniai ar techniniai saugikliai, bet praktinis totalaus sekimo neįmanomumas. Dabar nebe, nes vis didesnę budraus gyvenimo ir interakcijų su žmonėmis dalį atliekame kompiuteriniuose tinkluose. Ir juose paliekame neįtikėtinai daug pėdsakų, kuriuos lengva rinkti, kopijuoti, saugoti ir analizuoti.
Kažkada turbūt jau priėjome ribą, kai žmonės tinkluose laiko pakankamai daug privačių duomenų. Kuomet galima gana tiksliai apibūdinti, rūšiuoti ir prognozuoti žmonių elgesį remiantis jų elgesiu ir tais duomenimis. Štai tada šūdas ir išsitaško į daug įvairių ventiliatorių.
Sakyti ‘aš niekam neįdomi, nieko blogo nedarau ir todėl neturiu ko slėpti‘ yra pats blogiausias iš blogų dalykų, kuriuos galima čia pasakyti. Dėl keleto priežasčių.
Niekada negali žinoti, kaip pasikeis valstybė ir pasaulis, kuriame gyveni. Valdžia vograuja apie tai, kad ‘įstatymams paklūstantys žmonės neturi ko bijoti‘, tačiau tai gali išvirsti į atvirkščia teiginį: ‘nenori priduoti savo DNR/pašto/kompiuterio slaptažodžio? Tai tu turbūt darai kažką nelegalaus!’.
Įstatymai keičiasi — kažkada gal vėl pasidarys nelegalu turėti senelį žydą ar auginti česnakus. Arba asocijuotis su kairiaisiais. Arba dešiniaisiais. Arba užsieniečiais. Įsivaizduokit McCarthy’io laikus su Feisbuku: visi lėktume iš darbo už tai, kad paspaudėme ‘like’ ties, tarkim, anarchija.lt straipsniu apie Emmą Goldman.
Feisbukas iš viso yra bet kokios informaciją apie žmones renkančios įstaigos svajonė. Jis turi neįkainojamą lobį: didelės žmonijos dalies (iš tiesų, absolučios daugumos žmonių daugumoje technologiškai pažengusių visuomenių) socialinių tinklų ir užsiėmimų tikrame gyvenime žemėlapį. O jo dalyviai noriai murkdosi tame tuščio turinio sraute ir sulig kiekviena įkrauta nuotrauka, kiekvienu komentaru, sulig kiekvienu lankomu renginiu įskundžia save ir savo draugus. Faina ir šilta, kaip prisimyžus į vonią, bet ilgainiui pradeda vėsti ir dvokti.
Teigti, kad ‘visa tai mūsų saugumui’, yra galvos kišimas į smėlį geriausiu atveju ir demagogija blogiausiu. Toje pačioje Amerikoje daug labiau tikėtina, kad tave nužudys policininkas, nei teroristas. Be to, masinis sekimas gal ir padės sugauti nusikaltėlį gatvėje, tačiau tikrai nepadės prieš nusikaltėlį valdžios kabinete. Veikiau priešingai.
Galų gale, galvoti, kad esi nesvarbus ir neįdomus — tai savęs nuvertinimas iki amebos lygio. Daugeliui žmonių nesinori būti nežinia kokiais tikslais renkamos statistikos dalimi. Lygiai taip pat jiems nesinori dalintis savo privačiu gyvenimu nei su ‘geromis’, nei su ‘blogomis’ galios struktūromis. Nes jis privatus ir asmeninis pagal apibrėžimą.
Čia kalbėjau išimtinai apie tik vieną valstybę ir tik vieną sekimo aspektą — tiksliau, tai, ką apie jį žinome. Dar yra milžiniškas privatus reklamos sektorius, finansinių transakcijų stebėjimas, metaduomenų saugojimas ES, ad nauseam, apie ką vėliau. Ką daryti — irgi. Internetas nebe tas, kuriame užaugome.
-
Šiek tiek apie Turkiją
Turbūt pirmas neteisingas dalykas, kurį žmonės galvoja apie įvykius Turkijoje, yra tai, kad vyksta priešprieša tarp religingų, konservatyvių žmonių ir prie interneto pasijungusio jaunimo. Iš dalies taip, bet viskas kur kas sudėtingiau, tarsi gabalo baklavos struktūra. Aišku, paprastai negalima apibūdinti nei vieno sujudimo arabiškuose kraštuose, bet Turkijoje teko šiek tiek pagyventi, todėl nebūtina pasitikėti masine žiniasklaida, o galima kažką prisiminti ir pačiai.
Turkija — tai tokia chimera, jau beveik šimtą metų besitąsanti tarp prievarta įskiepyto sekuliaraus ‘modernumo’ ir stiprių tradicijų iš laikų, kuomet religija buvo neatskiriama tiek viešo, tiek privataus gyvenimo dalis. Netgi sunku kalbėti apie Turkiją, kaip apie vienetą — yra graikiška, turistų nugulėta vakarinė pakrantė, yra arčiau arabiškų kraštų esantys pietryčiai, ir yra kurdai rytuose. Važiuojant į rytus, nusilupa turistinis peizažas ir galima pamatyti tai, ką užgožia per noriai save cenzūruojančią masinę žiniasklaidą transliuojama propaganda. Ir vėlgi, konfliktas su kurdais nėra paprastas ar vienareikšmiškas, kaip ir kiti įsišakniję to regiono konfliktai.
Ir dar yra Stambulas. Kuris yra milžiniškas ir taip pat visiškai nevienalytis: tarkim, Fatih rajone gali būti aprėkta už nepadorią aprangą, o netoliese dangoraižiai ir kostiumuoti klerkai, milžiniški, bet kaip pastatyti, žemės drebėjimo laukiantys darbo klasių priemiesčiai, lūšnynai, turistinis centras, gyvi žmonių centrai, Azijos pusė, Europos pusė, viskas viename.
Turkijos politinė situacija yra toks keistas atraktorius. Milžiniška, politiškai/finansiškai stipri armija pati sau prisiskyrė Turkijos respublikos įkūrėjo Atatiurko priesakų saugotojos rolę: neva, jie neleis šaliai pamesti demokratijos priesakų, neleis religijai ir kitiems prietarams išsikeroti valstybiniame lygmenyje. (Reikia pridurti, kad Atatiurkas Turkijoje yra garbinamas labiau, nei Jėzus Lenkijoje). Armija yra tam tikra šešėlinė valdžia, kuri jau keletą kartų nuėmė šalies vyriausybes.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo gražu — tautai atstovaujanti valdžia pakontroliuojama, kartais gauna per galvą, jei pradeda krypti į šoną, na, o sekuliarios valstybės principas irgi geriau, nei religinės. Tačiau kiekviena galia, kuri išlieka taip ilgai, labiausiai būna susirūpinusi savo pačios išlikimu. Turkijos kariuomenė yra milžiniška mašina, kuri disponuoja daugybe resursų, kuriai naudinga tęsti konfliktą su kurdais, ir kuri savo plėtrą užtikrina visai ne ‘demokratiškais’ būdais. Tarnyba armijoje vyrams ten yra privaloma, jei jos neatlieki — bus sunku įsidarbinti, vesti, išvykti iš šalies. Jei esi gėjus, turi tai įrodyti ir vėliau bijoti šantažo.
Tačiau, kiek girdėjau, paskutiniu metu nestabilus galios balansas tarp armijos ir valdžios (ta pati AKP partija su į Lukašenką panašiu batiuška Erdoganu joje sėdi jau kokius 10 metų) pradėjo krypti į valdžios pusę — čia visai įdomus straipsnis apie poslinkius Turkijos politikoje ir visuomenėje bei jos valdžia. Valdžia, savo ruožtu, pradėjo krypti į neokonservatyvumą su davatkiško religingumo prieskoniu: irgi bando panaikinti teisę pasirinkti abortą, vykdo milžiniškus, nelabai skaidrius viešųjų erdvių privatizavimo projektus bei statybas, neatsižvelgdami į poveikį aplinkai ir žmones, kurie ten gyvena. Ir dar praeitą savaitę uždraudė alkoholio pardavimą naktimis.
Jei reikėtų tiksliai nusakyti, kokios buvo dabar vykstančių protestų prielaidos, tai kone geriausiai nusakė Zeynep:
vyriausybė, kuri gana populiari ir palaiko ekonominį stabilumą, tačiau kuo toliau, tuo labiau nekreipia dėmesio į žmonių lūkesčius. Opozicija, kuri neorganizuota, nepopuliari ir neturi aiškių lyderių bei tikslų. Masinė žiniasklaida, kuri save cenzūruoja arba yra susijusi su valdžia, iš esmės rodo smarkiai propagandizuotą šūdą (o, Turkiška televizija! Jokios analizės ar konteksto; daug kraujo, verkiančių moterų, Atatiurkų ir vėliavų). Ir išsikeroję socialinės medijos tinklai.Kadangi protestai prasidėjo nuo medžių išsaugojimo, dar noriu pridurti šį tą apie gamtosaugos situaciją Turkijoje — jos, bent jau smulkesniame lygmenyje, tiesiog nėra. Maišelius visi meta ant žemės, degina anglį taip, kad kiekviename mieste tvyro smogas. Netikiu, kad stambiu mastu yra kažkaip ypatingai geriau, nes šalis užsiėmusi ekonomikos auginimu.
Mane labiausiai nustebino ne jėgos struktūrų smurtas — tikrai nieko naujo, galų gale, šalies rytai po juo gyvena dešimtis metų. Labai nustebino miesto (ir kitų miestų) atsakas į jį — dar prieš keletą metų atrodė, kad Turkija yra tokia tingi, biurokratijos ir arbatos gėrimo užliūliuota pelkė, kur aktyvių veiksmų imasi tik pavieniai ir pavienės aktyvistai. O dabar daug visų — nuo Atatiurkistų iki grafikos dizainerių, feminisčių, studentų, futbolo fanų, profsajungų (kurios ten stiprios ir nenustekentos) bei močiučių.
Kas bus? Nežinau, košė. Ten paprastai klampi, absurdiška, dramatiška košė.
Tik moralas aiškus: neapsimoka nešti riaušių mentui picos, gėlių ar skaityti knygą. Taip pat kreivai komiška skaityti apie JAV pareiškimus apie taikų ‘protestą kaip demokratinės išraiškos dalį’ bei raginimus ištirti policijos smurto atvejus. Ten gi bankai, jėgos struktūros ir valdžia tampriai susipynę nepasitenkinimų užgniaužimo versle, o kalbant apie policiją — Lt. Pike į kalėjimą juk nesėdo, tik gavo pliūchą nuo interneto.
Keletą vietinių užrašų išvertė Urtė, taip pat siūlau užmesti akį į #occupygezi, žinoma.
Juk, kaip sako Erdoganas, socialiniai Interneto tinklai yra ‘didžiausia grėsmė visuomenei’.