Namiškių performansas kovo 8-osios akcijai.
Vilnius. Trečiadienis. Pusė dviejų nakties. Grupė WLVS pradeda koncertą. Skylėje – septyniolika žmonių.
Keletas minučių prieš devintą valandą vakaro grupė parašo, kad GPS juos paklaidino, jie atsidūrė prie Baltarusijos ir jiems dar liko 230 km iki Vilniaus. Neskamba kaip vykęs koncertas. Kas lauks trečiadienį vienos grupės. Oh well. Nutariam laukt ir rizikuot. Įspėjam, kad vilčių mažai. Sulaukiam dvylikos. Grupės dar nėra. Vyksta social vakaras ir nei kiek nepanašu, kad bus koncertas. But oh štai atvyksta vilkai, nusipisę, bet entuziastingi ir nusiteikę sugroti kocertą. Vienuoliktą ture. Garsistas jau susipakavęs ir išėjęs, bet likę draugų, kurie įdėjo pastangų, kad renginys įvyktų. Ir įvyko, įvyko koncertas ant žemės, ko seniai jau nebuvo. Pagrojo WLVS visai smagiai, gana melodingai, sakyčiau. Ir energingai, be abejo. Buvo galima pajust, kad grupės nariai kiekvienas atskirai jaučia dalykus, bet jiems puikiai pavyksta tai suderinti ir sugroti gražiai. Publika apšilusi ir aktyvi, vyko šokiai pokiai, dalintasi palaikymo šūksniais, bučiniais ir visais išmoktais rusiškais keiksmažodžiais. Vilkams iš Samaros. Vakarienei lazanija ir šilčiausi jausmai.
Jau kurį laiką nebuvo tokio paprasto ir šilto koncerto. Žiema, trūko jaunų ir entuziastingų, paprastų ir nuoširdžių. Ir šiaip, nespėjau aš į tą Vilniaus sceną, kur svarbu buvo ne technika, o turinys. Įsivaizduoju tokią buvusią. Net jei ir su, plius minus, tiek pat melo. O dabar svarbu – kuo geriau. Išmok grot! Grot kuo geriau. Išsiliet. Daugiau destrukcijos. Ir visai to nesmerkiu. Bet šį kartą taip širdį paglostė jaunuoliai su senais pankroko bajeriais ir bočiukai, kur jau su linksma gaida į viską. Koncertas iš serijos “apie senus gerus laikus”.
Groti tais pirščiukais tas stafkes, nuogu bybiu, pamirštant tekstus, pyzdėlinant, nespėjant, nes ups – per girta, rėkti apie mentus, medijas ir kitas gyvenimo aktualijas, net jei ir nelabai aktualias. Kol ten kažkas bando abstrakcijomis diskutuoti apie lavonus ir kaip čia nebėra andergraundo, ateina plikas bybis ir mosteli išdidžiai, nes vis dar tabu. O mums jauku. Nes tą žavesį persvėrė, bet ir o – papildė pietietiškai ekspresyvūs italai su romantiškomis melodijomis, dagyventais garsais ir pozityviu mostu. Biskį rokstariškų paniatkių, biskį pasimaivyt, bet grot taip, kad sugrot ir duot ir nusišypsot. Džiaugėsi italai, kad, mentų ištaškyti per koncą Baltarusijoj, atvažiavo čia. Ir davė gero vaibo. Kur matėsi, kas šoko ir kam patiko. Kur dainavo “maaama anarchijaaa, papa…” ir kur baigė su publika ant scenos.
Buvo Punktyras (italų smagiai įvardintas kaip Punk tires), buvo Kalashnikov, buvo gražus sekmadienio koncertas.
Bus, greičiausiai, dar papildyta vaizdais ir garsais.
Še, jau spalis, nebe toks malonus ir šiltas, jau styra rankos sėdint ant laiptų ar tai suoliuko. Užsidaryt namuose ir atsiribot nuo pasaulio nesinori. Sukasi galvoj – su kuo čia susitikt, kur įlįst, ką smagaus nuveikt prieš laukiančią savaitę.
Tai štai, į skylėtus, bet dar neprastus, supuvusios skylės ėkranus grįžta sekmadienio kinas!
Šį kartą žiūrėsime prancūzų režisieriaus filmą “La haine” (“Neapykanta”).
Tai drama, susukta 1995 metais. Trys jauni vaikinai – imigrantai ir jų kova. Prieš akis – policija, riaušės, skinheadai, socialinė atskirtis. O daugiau, kas ir apie ką, kviečiam ateiti ir pamatyt, nes patys žinot kodėl.
Jei turit idėjų, ką norėtumėt parodyti kitiems ir manot, kad tai verta dėmesio ir turit ką apie tai pasakyt – ateikit, siūlykit. Sezonas ilgas, sekmadienių daug, padarysim, kad būtų.
Purvinoji scena netyla, per pastarąją savaitę tėškėsi dar du koncertai. Abu įdomūs, abu geri.
S.S.S.Z. (c) Paulius Peleckis
Šeštadienį sukosi rusiškas saundšeikas, o jį sušildė kaunietiškas duo. Vakaras man patiko tuo, kad buvo ir seniai begirdėto purvino hardkoro iš rūsio ir gan kokybiškos, su jėga nematyta atliktos muzikos. Kauniečiai S.S.S.Z. (Olegas – bosas, vokalas; Tomas – būgnai) priminė kokius penkiolika metų atgal, kai nosies krapštymas buvo mano pagrindinis užsiėmimas, bet jau tada chebra įrašinėjo greitus dirty šmotelius. Kolektyvas EEVA savo ruožtu nustebino visiškai teigiama prasme – smarkiau, nei tikėjausi. Chaotiškai, bet kryptingai prabyrėjo pro pirštus kaip smėlis. Verta paminėt būgnininką, kuris, vat, pavyzdžiui, gerulis buvo. Taip per būgniorus galima nučiuožti ir iki THE OCCVLT, kurių barabansčikui, kaip ir visai grupei, ekspresijos netrūko. Pagrojo visiškai smagiai, galvojau, paklausysiu, bet net po visos dienos prapisties atsirado jėgų pasitaškyt. Grojo jie ir swampfeste, bet netyčia pramiegojau miške, gaila buvo, tai šokau kaip už du dabar. Gerai, reiškia.
Negana to, vakaro desertas buvo itin saldus – nenumatytai salėje įsisuko diskoteka, girti veidai, nekoordinuoti judesiai, trypėme smagiai, šikane vėmalai.
Net Kliukas išėjo tik ryte.
EEVA (c) Paulius Peleckis
THE OCCVLT (c) Paulius Peleckis
Vakar (antradienį) sceną okupavo SOTU festivalis. O tiksliau, tai – noizo terapija. Apatiškai žiūrėjau į šį renginį, žinojau tik FARŠĄ, jo ir telaukiau. Bet susiklostė taip. Pirmo šou numerį pramazinau kažkaip, jei neklystu, tai pasirodė Gaute Granli. Nu tai tę kažkoks noizas va ir buvo. O tada antri tai jau FARŠAS. Drįstu abejoti, kad jie gali išmokt dar greičiau grot. Panašu, kad ne, panašu, kad riba jau panosėj ir beliko komponuoti iš lėtesnio ir greitesnio. Ir jiems vis pavyksta. Girdėjau vienoj dainoj žodį “bybis”. Nu tvarkelė. Nors va, nugirdau komentarą: “Labaišūdinagrupėgrojoniekonesupratau”. O pavalgius mėsytės, išlindo ir gero šūdo – nežinojau, nesitikėjau, bet va grūpa BATALJ iš Berlyno tai kaip reikiant pataškė. (Yra interviu va net lietuviškas, prašau: čia) Labai energingai, triukšmingai, su visokiais traškiais valso intarpais ir šiaip bžieeeeu bž[pfsdvdosjgpegr. Skaniai susivartojo ir vizualiai gražiai atrodė. Patiko mergina, ana žaidė su garsu ir rėkė į mikrofoną ir purtėsi smagiai. Galėtų gal tik daugiau pavarijuoti su vokalu. Po BATALJ, kaip suprantu, ilgai ruošėsi ir neilgai grojo (gal ir ne, gal tik mano apsnūdęs protas nebesugaudė nieko) Hassokk. Ai nieko iš tikrųjų nesupratau, buvo kažkokia fono muzika, norėjau miego.
Taip ir praėjo. Nebuvo ir diskotekos, nes, kaip sako vienas Vilniaus gatvės veikėjas “Nebegersim, nerūkysim, tiktai pisim pisim pisim”. Tai ir piso visi namo. Kauptis ir ruoštis ateinančiam šeštadieniui. Nes šeštadienį ir vėl bus SOTU garsų, tik šįkart “noiserock – postpunk psychedelic music concert – party” drauge su Alpha strategy (Can), Plattetozti Noise Orkestra (NL) irrr Studio Marukooo. Nepramiegok!
SLØGA (c) Paulius Peleckis
Praėjo va gi turiningas penktadienis. Matau jį tarsi kiek pro miglą, tik nesu tikra ar dėl nenustojančios tekėt po kojomis upės svaigalų, ar dėl smilkstančios į orą žolinių simbolikos. Šis, antras sezono koncertas atsinešė ir antrą debiutą. Iš savos skylės neišlindę, tik peržengę kamurkės slenkstį viešumoje pasirodė bene porą metų brandinti stounerslutgės ginklanešiai SLØGA. Susivienijo hardkoriuko, dėbytuko, krastuko atstovai, sulėtino tempą ir atnešė tai, ko, sakyčiau, gan trūko vietinėje scenoje. Dūmas išpūstas, škliankė atidaryta ir banguojantys rifukai jau slysta. Neapėmė ir nenukamavo slogai būdinga pasyvi nuotaika, buvo galima ne tik galvą nunarinus linguoti, betgi ir smagiau patrypti. Ne visos natos vieton atsistojo ir vietom pasitaikė (bent man, asmeniškai) nedidelių kompozicinių tuštumų, bet nuskynė SLØGA nepadoriai sodriai žalią lauro lapelį. Nuskambėjus šešioms kompozicijoms publika pasiliko su šypsena ir šviežieną įvertino šauniai. Laukiam koncerto įrašo!
Vakarą tęsė jau ne pirmą kartą pasirodantys draugai iš Rusijos. Tik šį kartą jie atvažiavo (kiek pavėlavę, bet atvažiavo ir sveiki!) ne kaip gan gerai žinomi The Moon Mistress, o naujai pasivadinę DEKONSTRUKTOR. Atsinešė su savim dar daugiau tamsos, panardino visus į dūmų debesį ir nugramzdino į psichodelinę pelkę. Vis pasigirstantis smooth vokalas ir ratu besisukantys rifukai sukūrė savitą atmosferą, ko gero labiausiai priimtiną šiek tiek atsijungusioms smegenims ir atpalaiduotiems protams. Pasibaigus programai grupė neatsilaikė alkaniems klausytojams ir paprašyti sugrojo dar vieną kompoziciją, kuri mane visai ištaškė ir, mano galva, buvo pati ta, kuria ir reikia baigti pasirodymą.
DEKONSTRUKTOR (c) Paulius Peleckis
Kalbant apie debiutantus, galime prisiminti rugpjūčio aštuntąją, kur liaudį ne pirmą kartą linksmino lenkai The Stubs ir tos pačios mūsų vietinės kamurkės naujoji grupė Martynas Pabėgimas Ir Sunkinančios Aplinkybės (kuri smagiai trumpinasi iki MPISA). Pastarieji taipogi nenuvylė ir užsuko greito hardkoriuko, parėkavo gyvenimiškų tekstų ir buvo įvertinti teigiamai. Negirdėjusiems koncertinis įrašas:
MPISA (c) Kęstutis Žilionis
The Stubs (c) Kęstutis Žilionis
Na, o prieš akis – paskutinis gilus vasaros atodūsis rugpjūčio 30d. su rusiškų garsų terapija. Gydymą atliks dar šią vasarą Swampfeste girdėti THE OCCVLT irrr jų kraštiečiai EEVA. Praleisti nemandagu, ateiti jau smagu!
http://hardcore.lt/?ai1ec_event=ru-soundshake&instance_id=960z
https://www.facebook.com/events/666086333482702/?fref=ts